Jonava – kraštas, kuris gali pasigirti turintis ne vieną išskirtinį objektą, sako muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Kiek daugiau nei trejus metus į jo istoriją ,,pasinėrusi“ moteris, atrodo, galėtų kalbėti apie tai ištisas valandas, tačiau paprašius įvardyti lankytiną vietą, labiausiai žavinčią ją pačią, muziejininkė pamini ne ką kitą, o Samulevičių sodybą. Kodėl? Giedrės Narbutaitės-Kontrimės žodžiais tariant, pastaroji iki šiol ,,pasakoja“ apie tragišką, jausmingą ir vertingus kūrinius palikusių trijų menininkų istoriją. 


Įvertintas ne iškart


Jonavos krašto muziejaus muziejininkė Giedrė primena, kad Samulevičių sodyba įsikūrusi Praulių kaime. Šiame vienkiemyje gyveno ir kūrė trys XX amžiaus menininkų kartos: vienas iš žymiausių lietuvių ekspresionistų Antanas Samuolis, žaislų meistrė ir knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė, jos sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius.


,,Kaip Samulevičiai atsiduria Jonavos rajone? Stasės Samulevičienės vyro brolis – Antanas Samuolis serga atvira džiovos forma ir jam patariama gyventi šalia miško, toliau nuo miesto. 
Dėl to Samulevičių šeima čia nusiperka sodybą ir netrukus pradeda statyti klėtelę - studiją dalininkui A. Samuoliui.


Įdomu tai, kad tuo metu dailininkas lyg ir buvo neįvertintas: jo darbai nebuvo perkami, teko verstis atsitiktiniais darbais, iš kūrybos pragyventi nepavyko, o liga visus darbus sustabdė...– pasakojo Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. 


Mirė svečioje šalyje


Dar nebaigus statyti klėtelės, A. Samuolis išvažiuoja gydytis į Šveicariją. 


,,Buvo ieškoma pačių geriausių sąlygų jo gydymui: čia padeda šeima, jo kolegos dalininkai. Tačiau jam būnant Šveicarijoje ir besigydant sanatorijoje, prasideda Antrasis pasaulinis karas. Iškart apsunksta pinigų pervedimas, ryšys su šeima nutrūksta. A. Samuolis mirė 1942 m. Šveicarijoje, Leisine“, – kalbėjo muziejininkė. 


Klėtelė  buvo atstatyta 


Dailininkui skirta klėtelė kurį laiką lieka stovėti nenaudojama pagal paskirtį, vėliau ji buvo išardyta, tačiau Stasė Samulevičienė nusprendžia ją atstatyti. 


,,Tai taip mes turime iki šiol išlikusią visą sodybą ir atstatytą klėtelę, kurioje turime nedidelę ekspoziciją, skirtą būtent A. Samuoliui“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus specialistė. 


Negailėjo kritikos sau


Muziejaus fonduose saugomas vienas dailininko kūrinys, primenantis ir autoriaus istoriją, ir jo asmenines savybes. 


,,A. Samuolis buvo asmenybė, kuri negailėjo kritikos savo darbams. Todėl jis dažnai juos užtapydavo ant viršaus, t. y. tapydavo drobę iš abiejų pusių. Būtent tokį kūrinį – tapytą iš abiejų pusių, turime ir mes. Galima sakyti, kad turime ne vieną jo paveikslą, o du: vienoje drobės pusėje peizažas, kitoje – vyras su lempa ar pypke. Jis nėra labai aiškus, bet A. Samuolio kūryba išties įdomi.


Man itin džiugu, kad jis nors ir po mirties, bet sulaukė pripažinimo. Iki šiol sulaukiame kolekcionierių, kurie kreipiasi į mus turėdami vieną ar kitą dailininko paveikslą. Būna, jog jie prašo Samulevičių namų nuotraukų ir tikisi, kad galbūt juose pamatys paveikslą, kurį turi savo kolekcijoje“, – teigė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Dar viena iškili asmenybė


Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius toje pačioje sodyboje atsiduria taip pat dėl sveikatos. 


,,Kadangi šeima turėjo polinkį į džiovą, jam gimus nuspręsta, kad berniukas augs ne mieste, o Prauliuose. Čia R. Samulevičius gyvena auginamas močiučių. 


Kaip galima spręsti iš jo artimųjų užrašų apie jį, paties R. Samulevičiaus rašytos autobiografijos ir jo kūrybos, dramaturgas buvo jautri asmenybė, labai meniška. Spėjama, kad tam įtakos galėjo turėti būtent močiučių auklėjimas ir tas augimas gamtoje. 


Visgi, R. Samulevičiaus mirtis taip pat labai dramatiška ir iki šiol apgaubta paslapčių – 1981 m. vasario 2 d. rašytojas buvo nušautas Vilniuje, Gedimino prospekte, aukšto KGB pareigūno bute“, – toliau Samulevičių istorijos vingiais veda Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Svarus indėlis 


Ne kartą jau minėta Stasė Samulevičienė yra žinoma kaip žaislų bei knygelių vaikams kūrėja. Šalia to, sunku būtų užginčyti ir tiesioginį jos indėlį į krašto istorijos išsaugojimą. 


,,Ji stengėsi muziejams atiduoti kuo daugiau kūrinių. Sutvarkyti tiek sūnaus, tiek A. Samuolio fondus bei archyvus. 


S. Samulevičienė visad norėjo, jog jos šeimos sodyboje būtų muziejus. Galima sakyti, kad ji buvo kaip viso ko šviesulys – kūrėja, o kartu ir žmogus, supratęs istorijos svarbą. 


Yra žmonių, kurie yra lietę, skaitę jos knygas, tačiau pripažįsta niekad nesusimastę, jog S. Samulevičienė turėjo tokį glaudų ryšį su Jonavos rajonu.


Nuostabų kartais sulaukiame ir iš pačių jonaviečių, kurie atvyksta į sodybą ir tik ten pamatę knygeles supranta, kad jie užaugo su istorijomis, kurių autorė turi ryšį būtent su jų kraštu“, – teigė muziejininkė. 


Leidžia pajusti


Samulevičių sodyba priklauso Jonavos kultūros centro krašto muziejui. 1994 m. sodyboje jau veikė ekspozicijos. 


,, Prieš kelis metus memorialinė sodyba buvo pertvarkytas taip, jog atspindėtų visus tris menininkus. Turime kelias ekspozicijas, edukacinę erdvę. Į ją vasarą keliasi ne viena mūsų muziejaus veikla, edukacija. Pastarosiose daugiausiai dalyvauja vaikai. 


Šiais metais, memorialinėje sodyboje vykdėme net du Lietuvos kultūros tarybos finansuotus projektus – „Medžio kultūra“, kurio metu sodyboje veikė kūrybinės dirbtuvės, edukacinės programos ir buvo pastatytos trys skulptūros, skirtos menininkams Samulevičiams, bei „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių palikimo įkvėpti“, kurio metu kvietėme prisiminti menininkus, jų darbus, istoriją ir pasinerti į teatro, rašymo, tapybos, žaislų gaminimo kūrybines dirbtuves.

Sodyboje, kurioje gyveno ne vienas kraštui svarbus žmogus, vykstantys užsiėmimai, leidžia plačiau paskleisti žinią apie menininkus. O vaikams visada labai smagu pabūti gamtoje, toliau nuo miesto“, – mintimis dalijosi muziejininkė. 


Tarsi sustojęs laikas


Pasakodama apie Samulevičių sodybą, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė prisimena ir dieną, kai pati pirmą kartą apsilankė joje. 


,,Tarsi ir buvau girdėjus apie ją, ir daug skaičius, bet nuvažiavus į vietą supratau, kad žinomas istorinis kontekstas nepadėjo susidaryti tinkamo vaizdo (aut. past. šypsosi).


Aš įsivaizdavau, jog išvysiu vaizdą, kokį įprasta matyti muziejuose – apšviestas ekspozicijas, stendus, vitrinas, o pamačiau visai ką kita. 


Ten yra vienkiemis, kuriame žmonės negyvena jau daugybę metų – daugiau nei tris dešimtis. Ir laikas ten – tarsi sustojęs. 


Bet kai dažnai ten lankaisi, jauti tą ramybę, žinai, sodyboje gyvenusių žmonių istoriją, gali tik dar geriau pajusti R. Samulevičiaus jautrumą, pačią šeimos dvasią, kuo ji gyveno. 


Tuomet pasidaro ne taip ir sunku suprasti, kodėl tie žmonės buvo tokie, kokie buvo“, – kalbėjo moteris, neslėpdama žavesio šiam istoriniam objektui. 


Žavisi asmenybėmis


,,Asmeniškai man labai patinka sodybos aura. Ten gyveno tokie gražūs, šilti žmonės, kuriuos nors ir lydėjo skaudūs išgyvenimai, jie stengėsi nepasiduoti. Pati S. Samulevičienė buvo labai optimistiška asmenybė ir rado jėgų atsigauti bei dovanoti kitiems džiaugsmą net ir po sūnaus mirties. 


Sunku būtų abejoti tuo, jog Samulevičiai yra vienas iš svarbiausių Jonavos krašto išskirtinumų. Jie čia gyveno, čia kūrė. Tai skatina didžiuotis šio krašto istorija.


Galima kalbėti ir kalbėti apie šias asmenybes. Aš pati sodybos lankytojams visada stengiuosi papasakoti kuo daugiau apie juos“, – kalbėjo moteris. 


Sudaro maršrutus keliautojams


Muziejininkė pastebi, kad Samulevičių sodyba – vienas iš objektų, kuriuos lanko tiek jonaviečiai, tiek miesto svečiai.


,,Žinoma, didžiausią susidomėjimą rodo mokyklos, mokiniai, tačiau karantino laikotarpiu keliautojai tarsi iš naujo atrado Lietuvą. Jie pradėjo organizuotis daugiau kelionių savo šalyje.
Jonavos krašto muziejus bei turizmo informacijos centras taip pat pajuto didesnį paklausimų dėl maršrutų, padedančių geriau pažinti Jonavos kraštą, sudarymo. 


Jie visada sudaromi atsižvelgiant į keliaujančių norus, bet itin dažnai pasikliaujama ir mūsų rekomendacijomis. Siūlome aplankyti Samulevičių memorialinę sodybą, Jonavos krašto muziejų, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, Kauno gatvę, Lokėnėlių ir Mažųjų Žinėnų piliakalnius, Žeimius, Kulvą, nuostabiąją Skarulių Šv. Onos bažnyčią, kuri taip pat turi įspūdingą istoriją, siūlome keliauti Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių takais... Visko per vieną dieną aplankyti neįmanoma.


Mano akimis, Jonavos istorija yra labai įdomi ir mūsų krašte yra tikrai daug įdomių, reikšmingų objektų, architektūrinių paminklų, baltų paveldo“, – teigė muziejininkė.


Istorijos puslapiai – ir skaudūs, ir šviesūs


Giedrė Narbutaitė-Kontrimė Jonavos krašto muziejuje pradėjo dirbti prieš 3 metus. Nuo tada ji ir skiria daugiausiai dėmesio šio miesto bei rajono istorijai.


,,Pati esu ne jonavietė – atsikrausčiau į šį miestą prieš keletą metų, tačiau kuo daugiau domiuosi šio krašto istorija, tuo labiau atrandu, jog ji yra be galo spalvinga, be galo įvairiapusė, kartais labai skaudi. 


Tuo pačiu ji turi daug šviesių, gražių momentų, unikalumo. Džiaugiuosi turėdama galimybę dalintis ja su kitais“, – pokalbio pabaigoje sakė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.


Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: