Trumpiausia metų naktis – Joninių šventė, nuo seno neatsiejama nuo burtų, stebuklų ir mistikos. Tądien tradiciškai ypatingas dėmesys skirtas vandeniui, ugniai, augmenijai ir, žinoma, paparčio žiedo paieškoms. Dalį tradicijų bandoma atkartoti ir šiuolaikinėse Joninėse, tačiau yra ir tokių, kurios pamažu grimzta užmarštin. Kuo tikėjo mūsų senoliai? Ko šiukštu negalima daryti per Jonines? Kaip tinkamai, remiantis papročiais, pasveikinti Joną? Apie tai ir dar daugiau –  pokalbyje su Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatore Rasa Kulyte - Libiene. 


Paparčio žiedas ne kiekvienam


„Visos šventės turi savo mitus. Joninių mitai – neatskiriami nuo paparčio žiedo ieškojimo. Mano akimis, jie yra ypatingai filosofiški, turintys daug gylio. 


Pavyzdžiui, vienoje sakmėje išskiriamos kelios sąlygos: paparčio žiedo ieškantis žmogus turi būti vienas, jis privalo nueiti taip toli nuo namų, kad nesigirdėtų nei šuns lojimas, nei gaidžio giedojimas. 
Kad surastų žiedą, ieškotojas turi pasižymėti ryžtu, stipria valia, psichine ir fizine branda, nesavanaudiškumu. 


Nuėjus gilyn į mišką, reikia aplink save apibrėžti apsauginį ratą. Ne su bet kuo apibrėžti, o su šventais daiktais: grabnyčia – šventinta žvake, kačiarga (aut. past. ugnies žarstikliu), nes ji įgavusi ypatingų galių dėl prisilietimo prie ugnies, klėties raktu ar šermukšnio lazda, kuri, kaip buvo tikima senovėje, taip pat turi ypatingų apsauginių galių. 


Apsibrėžus ratą reikia laukti, kada ant patiestos skarelės, drobės ar nosinės, nukris paparčio žiedas. Pasak sakmės, prasideda baisi audra, didžiulė vėtra, kruša, žmogų gąsdina piktosios jėgos, bet jos negali patekti į rato vidų ir pakenkti žmogui.


Audrai aprimus, lengvatikis patiki, kad išbandymai baigėsi, žengia iš rato. Žemė prasiveria ir jis prasmenga skradžiai. Patirties turintis žmogus kenčia savo ankštame rate net audrai aprimus, nes jis jaučia, kad išbandymai dar nesibaigė. Tuomet prasideda kita piktųjų jėgų šėlsmo banga, kurią iškentus, įsiviešpatauja ramybė bei tyla, nėra jokių pavojų, baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir palaima, o smulkutis, ryškia šviesa spindintis žiedas nukrenta ant skarelės, apšviesdamas visą erdvę“, – paklausta apie svarbiausius Joninių papročius, pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 

Svarbu išsaugoti


Tikėta, kad radus žiedą ir vos prisilietus prie jo, radėją aplankydavo ypatinga sėkmė: jis įgydavo turtus, pranašavimo, aiškiaregystės dovaną, galėdavo žinoti viską, kas vykdavo bet kuriame pasaulio krašte, įspėti ligas, surasti joms gydymo būdus. Tokio žmogaus esą negalėjo paveikti jokie prakeiksmai ar užkeikimai, tačiau jis negalėjo nuspėti mirties datos.


„Dar vienas svarbus momentas, atsispindintis Joninių mituose, kad žiedo radimas gali būti ir visiškas atsitiktinumas, tik tuomet jį randa ypatingai doras, kartais net kitų skriaudžiamas žmogus. Kadangi žiedo visi nori, būtina būti ir gudriam tam, kad sugebėtų išsaugoti jį, paslėpti.

 
Vienoje sakmėje pasakojama, kad pas poną tarnavo toks bernas, žinoma, Jonas. Kartą nuo jo pabėgo telyčiukė, o Jonas juk negalėjo grįžti be jos namo.


Jis visur ieškojo, o belandžiojant krūmuose, už bato kulno įkrito paparčio žiedas. Net akys Jonui prašviesėjo: žino kur telyčiukė, žino kur visi pinigai pakasti, atsivėrė jam gyvenimas...


Kas tada? Jonas išmandrėjo... Pradėjo šnekėti visiems, kad jis turi paparčio žiedą ir dėl to yra geresnis už kitus, bet vieną dieną jis užmigo karčiamoje, žiedas iškrito, višta kapt už jo ir po viso turto – žiedo nebėra“, – šypsodamasi pasako Rasa Kulytė - Libienė.


Ypatingas dėmesys – derliui


Kalbėdama apie senuosius Joninių papročius, edukatorė pastebi, kad lietuviai - žemdirbiškos kultūros tauta. Dėl to ypatingas dėmesys skirtas derliui.

 
„Pasėlių lankymas, laukų apėjimas – dažnai kasdieninis ritualas, tačiau tikėta, kad per Jonines padaryti tai būtina tam, kad pasėliai gerai išaugtų ir dovanotų gausų derlių. 


Labai svarbus – supimosi ritualas: kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni augs  javai“, – pasakojo moteris.


Keli pavadinimai


Nuo 16-ojo amžiaus Joninės pradėtos vadinti ir Rasų švente.


„Rasa atgaivina žemę. Ypač vertinga rugių lauko rasa, ja prausiamasi Joninių rytą. Manyta, kad ji geriausiai gydo spuogus, skaistina odą. Tikėta, kad rasa - dangiškas vanduo, kuris iškrenta iš oro“, - kalbėjo edukatorė, pridurdama, kad etnologas Jonas Balys Jonines vadino ir Kupolių švente.


„Kupėti – gerai augti, vešėti, o kupoliauti – rinkti žolynus. Žmonės buvo įsitikinę, kad juos būtina surinkti iki Joninių: gydymui, apsaugai, meilės burtams... Sakydavo, kad vėliau jie jau net ir šuniui nebetinkami“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė. 

Archyvo nuotr.

Baimintasi raganų


Žolynai svarbų vaidmenį vaidino net saugantis raganų – senoliai tikėjo, kad Joninių metu jų galios tampa tik dar stipresnės.


„Augalai turėjo apsaugoti nuo įsismarkavusių raganų galių. Dygūs ir stiprų kvapą skleidžiantys žolynai buvo prikaišomi į kiekvieną tvarto plyšį: pelynas, dagys, kietis, dilgėlės.


Kaimo žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo be karvės, o pienas buvo labai svarbus prasimaitinimui, tad galvijai buvo saugomi kaip tik išmanyta. 


Karvės Joninių išvakarėse suvedamos į tvartus, joms nebuvo leidžiama ganytis ir tik kitos dienos vidurdienį, kai jau nukritusi rasa, jas išvesdavo į laukus. 


Tikėta, kad raganos ir raganiai stengdavosi užkerėti karves ir atimti pieną, sukaupdami sau kuo daugiau gėrybių. 


Pienas atimamas surinkus rasą: jei surinkai rasą su skara, paklode, rankšluosčiu iš lauko, visų tame lauke besiganančių karvių pienas atitenka tau. Grįžti, išgręži rasą, sugirdai ją savo karvėms ir jos duoda daug pieno. Na, o tos, iš kurių jis atimtas, net ganomos žolinguose laukuose, liesėja, baubia, sudžiūva, susitraukia...


Apie tai yra daug gražių sakmių. Vienoje jų pasakojama, kad eina moteris lauku, velka skarą, o kiek tolėliau eina vaikinas, pririšęs arklius ir nešinas jų apynasriais.


Jis girdi, kad moteris tempdama skarą per lauką kartoja: „Man – per pusę, man – per pusę“.
Vaikinas tuomet pradėjo vilkti žole apynasrius sakydamas: „Man – visas, man – visas“.


Jis grįžo namo, pakabino apynasrius ant vinies ir žiūri, kad pribėgo daug pieno. Sulėkė visi namiškiai, klausia, iš kur jis? Vaikinas ir papasakojo  kas nutiko laukuose. 


Kitą rytą ateina kaimynė verkdama, kad nebeturi pieno. Vaikinas tuomet ir atkirto moteriškei, kad jei norėjo kenkti kitiems, pavogdama dalį pieno iš jų, tegul dabar pati pabūna be jo metus. Pamokė, kad nereikia kitiems kenkti“, – pasakojo Jonavos krašto muziejaus edukatorė. 


Kad karvės duotų daugiau pieno, joms būdavo parūpinta jonažolių. Pastarosiomis netgi trindavo jų nugaras. 


Visgi, nors Joninių augalai buvo itin vertinami, Žolinių – nepamainomi. Tai Rasai Kulytei - Libienei patvirtino ne vienas jos kalbintas kraštietis, pamenantis senus laikus.


Vengė ,,blogos akies" 


Per Jonines žmonės nuoširdžiai stengdavosi nesipykti su kitais.


„Jei nesipyksi per Jonines, visi metai bus darnoje – tuo buvo tikima. Kadangi dauguma tikėjo ir tuo, kad yra žmonių, turinčių „blogą akį“, galinčių nužiūrėti, todėl buvo svarbu palaikyti gerus santykius su kitais.


Turbūt kiekviename kaime buvo galima išgirsti, kad tas ir tas žmogus turi „blogą akį“. Buvo vengiama jam patikėti gyvulius, skolinti pieno“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Tikėjo ,,nužiūrėjimu“


Iš edukatorės sukauptų ir įrašytų Jonavos krašto pateikėjų pasakojimų galima išgirsti, kad „bloga akis“ gali būti įgimta arba įgyta. Antruoju atveju, manoma, kad ją turėdavo tie žmonės, kuriuos dar būnant kūdikiais motina bandydavo atžindyti, o tiems nenustojus verkti, vėl glausdavo prie krūties. 


„Pamenu, aš turėjau ilgus plaukus. Ėjau su mama į atlaidus per Jonines ir sutikome kaimynę, kuri taip gyrė mano plaukus, klausė mamos, kuo juos plauna, kad tokie gražūs. Mama atsakė, kad nei jie gražūs, nei ką...


Grįžus namo, mane labai pykino, susuko vidurius. Kai apie tai sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad bus ta boba nužiūrėjus.


Tėtis greitai pas ją nubėgo, gražiai kalbėdamas paklausė, ar neturi ko nuo nužiūrėjimo. Ji davė kažkokio sūraus vandens, mane juo apšlakstė, davė atsigerti. Tada užmigau, o prabudus jau viskas buvo gerai. Gal sutapimas, o gal ir ne...


Žinau, per Jonines sakydavo, jog svarbiausia nesipykti su moterimis, nes jos gali padaryti ką negero, nužiūrėti, o per Jonines jos suaktyvėja. 


Man pačiai buvo keista“, – tokiais prisiminimais yra pasidalijusi viena Kulvos (Jonavos raj.) gyventoja. 


Vainikus kabindavo slapčia


Tarpukariu Lietuvoje paplito varduvininkų – Jonų sveikinimas.


„Sakydavo, kad būtina pasveikinti Joną ir slapčia užkabinti vainiką aplink durų staktą. Vainikai buvo pinami iš ąžuolų, pridedant įvairių darželio gėlių.


Labai svarbus momentas, kad vainikas būtų užkabintas slapčia, o Jonas turi pamatyti arba atspėti, kas užkabino, o tada vaišinti: saldainiais, pyragais, rūkytomis mėsomis, alumi ir kitais skanėstais.
Jonams kartais tekdavo net ir per naktį nemiegoti, kad pamatytų, kas atnešė vainiką“, – kalbėjo Jonavos krašto muziejaus edukatorė.


Varduvininkų dovanomis dažniausiai tapdavo tekstilė. Vienos iš Jonavos krašto pateikėjų žodžiais tariant, jei Jonas gaudavo marškinius, tai jau būdavo labai gera dovana. 


Įdomu ir tai, kad vainikai pinti ne apvalūs, o išdėliojant pynes aplink visą durų staktą. Jono vardas Lietuvoje išliko populiariausiu iki pat 20 amžiaus vidurio. 

Joninių vainikų pynimą išbandyti kasmet kviečiami ir jonaviečiai. Archyvo nuotr.


Maudynės ir laužai


Dar du, nuo Joninių tradicijų neatsiejami elementai – vanduo ir ugnis.


„Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų, išsipindavo kasas, ten jas šukuodavo, velėdavo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje trumpiausią metų naktį maudosi laumės. Esą todėl jis įgaudavęs stebuklingų jauninančių, skaistinančių veidą ir kūną galių. 


Kalbant apie laužus, ugnį, manyta, kad ji pakeičia saulę, o šokinėjimas per laužus suteikia sveikatos, jėgų, apsaugą nuo ligų“, – kalbėjo edukatorė.


Meilės burtai


Be ko dar nepraeidavo nei vienos Joninės? Žinoma, kad meilės burtų. 


„Be derliaus, žmonėms itin svarbus buvo ir giminės pratęsimas. Dėl to yra ne vienas burtas, susijęs su meile, tuoktuvėmis. 


Dažnai juose buvo naudojami tie patys žolynai, vainikai, nes tikėta, kad supynus į vainiką, augalai įgauna tik dar daugiau galių“, – kalbėjo Rasa Kulytė - Libienė.


Nupynus du vainikus, tamsesnį – vaikinui, šviesesnį – sau, reikėdavo juos įmesti į vandens telkinį. Ryte buvo bėgama žiūrėti, ar jie susiglaudė. Jei taip, tais metais bus keliamos vestuvės.


Nupynus keletą vainikų, kuriuos mintyse skiri tau patinkantiems vaikinams, o vieną sau, reikėdavo juos paleisti į vieną prūdą. Ryte belikdavo pasižiūrėti, kuris vainikas priplaukė prie tavo vardo vainiko. Tas kuris arčiausiai – bus tavo sutuoktinis.


Dar vienas populiaresnių burtų – vainikų mėtymas per laužą.


„Poros tų vainikų nepindavo, pasirinkdavo sau gėlių ir tiek, bet jau tie, kurie antros pusės neturi, mesdavo vainiką per laužą. 


Reiškia, katras bernas pagaus, tas bus tavo. Tai jei būdavo, kad kuriai mergai koks patinka, tai jau ir meta jo pusėn“, – apie savomis akimis matytus ir pačios kadaise išbandytus burtus pasakojo dar viena Kulvos gyventoja.  

Archyvo nuotr.


Įvairiapusė šventė


Žadama, kad šiais metais Jonavoje organizuojamose Joninėse tiek jonaviečių, tiek miesto svečių lauks daugybė pramogų, tarp kurių – ir tikros, tradicijomis bei papročiais apipintos Joninių linksmybės, ir Lietuvoje gerai žinomų muzikos atlikėjų koncertas, ir moderni šviesos, ugnies bei garso efektų pripildyta vidurnakčio misterija.


Vainikus kartu su šventės dalyviais pins ir pati Rasa Kulytė - Libienė. 


Daugiau apie artėjančias Jonines Jonavoje galite sužinoti paspaudę čia

Archyvo nuotr.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: