Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo antstoliui grąžinti skolininkei lėšas, kurios buvo neteisėtai nurašytos iš skolininkės sąskaitos, paskirstytos ir išmokėtos išieškotojams.

Nagrinėtoje byloje, antstoliui vykdant išieškojimą kelių išieškotojų naudai, į antstolio depozitinę sąskaitą iš skolininkės banko sąskaitos buvo pervesta 3063,88 Eur suma. Antstolis priėmė patvarkymą dėl šios sumos paskirstymo ir dalį jos (7,70 Eur ir 1060,23 Eur sumas) pervedė išieškotojams, taip pat tam tikrą sumą įskaitė kaip vykdymo išlaidų apmokėjimą bei atlygį antstoliui.

Skolininkė pateikė antstoliui skundą dėl jo veiksmų, prašydama grąžinti visą 3063,88 Eur sumą. Skolininkė nurodė, kad tai nepilnamečiams vaikams išlaikyti skirtos lėšos, iš kurių ieškojimas nėra galimas, todėl ji nustatytu terminu registruota pašto siunta išsiuntė antstoliui prašymą grąžinti šias lėšas, pridėdama jų kilmę patvirtinančius duomenis. Tačiau antstolis elgėsi aplaidžiai ir neatsiėmė jam adresuotos siuntos, taip užkirto jai kelią laiku pateikti reikiamus dokumentus ir susigrąžinti lėšas.

Antstolis, nurodydamas, kad per nustatytą terminą negavo nurašytų lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, netenkino skundo ir persiuntė jį teismui.

Pirmosios instancijos teismas atmetė skundą, nenustatęs neteisėtų antstolio atliktų priverstinio vykdymo veiksmų nurašant nurodytas lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį bei įpareigojo antstolį grąžinti visą iš skolininkės sąskaitos nurašytą sumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl antstolio veiksmų neteisėtumo, tačiau konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl antstolio įpareigojimo grąžinti neteisėtai iš skolininkės sąskaitos nurašytas lėšas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir šį klausimą išsprendė iš dalies netinkamai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodytos lėšos buvo ne tik nurašytos iš skolininkės sąskaitos ir pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą, bet dalis jų ir paskirstyta bei išmokėta išieškotojams. Remdamasis suformuota praktika (Nr. 3K-3-220/2010), Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tokiu atveju pervestos 7,70 Eur ir 1060,23 Eur sumos laikytinos šių išieškotojų nuosavybe. Pervedant šias sumas išieškotojams vykdymo veiksmai atlikti teismo išduoto vykdomojo rašto ir teismo įsakymo pagrindu (CPK 587 straipsnio 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 513 straipsnio 1 dalį teismas, patenkinęs skundą, antstolio veiksmą panaikina arba įpareigoja antstolį veiksmą atlikti. Aukščiausiasis Teismas dėl šios normos taikymo yra išaiškinęs, kad skundo patenkinimas ir atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso grąžinimą į iki pažeidimo buvusią situaciją (lot. restitutio in integrum) bei galimybės teisėtai atlikti vykdymo veiksmus sudarymą. Tačiau antstolio veiksmų neteisėtumo konstatavimas ir antstolio atlikto veiksmo panaikinimas ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje savaime nereiškia asmens pažeistos teisės visa apimtimi apgynimo. Išieškotojui pagal vykdomąjį dokumentą pervestų pinigų grąžinimas yra neįmanomas nenuginčijus išieškojimo pagrindą sudarančio vykdomojo dokumento (Nr. 3K-3-225/2009). Esant galiojančiam vykdomajam dokumentui, t. y. teisėtam išieškojimo išieškotojo naudai pagrindui ir pervestos sumos priklausymo nuosavybės teise šiam išieškotojui faktui, ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiamas klausimas dėl pervestos sumos grąžinimo iš išieškotojo valdymo. Ginčijant išieškotojo nuosavybės teisę ir valdymo teisėtumą skolininko teisės galėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka. Be to, įstatymo leidėjo yra įtvirtinta galimybė reikšti ieškinį ir dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Nr. 3K-3-175-313/2021, 35 punktas, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Tuo remdamasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, ypatingosios teisenos procese nutartimi konstatuodamas antstolio veiksmų neteisėtumą ir taikydamas CPK 513 straipsnio nuostatas bei įgyvendindamas restitutio in integrum principą, gali įpareigoti antstolį grąžinti tik jo depozitinėje sąskaitoje esančias (t. y. jau išieškotas iš skolininko, bet dar nepaskirstytas ir neišmokėtas išieškotojui) lėšas, taip pat antstoliui paskirstytas bei išmokėtas vykdymo išlaidas, įskaitant atlygį antstoliui, kadangi iš neteisėtų antstolio veiksmų negali kilti antstolio teisė gauti vykdymo išlaidų atlyginimą.

Tuo tarpu, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, antstolio patvarkymo, kuriuo iš skolininko išieškotos lėšos paskirstomos ir išmokamos išieškotojui, sukuriamos teisinės pasekmės (išieškotojas tampa jam pagal vykdomąjį dokumentą išmokėtų lėšų savininku) lemia, kad antstolis neturi objektyvios galimybės pašalinti pažeidimą tokiu būdu, kad būtų atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis. Antstolio įpareigojimas pašalinti padarytą pažeidimą ir grąžinti neteisėtai nurašytas lėšas, kurios jau išmokėtos išieškotojui, iš esmės reikštų antstolio pareigą savo sąskaita įvykdyti skolininko prievolę ar jos dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad, esant galiojantiems vykdomiesiems dokumentams ir dalies iš skolininkės sąskaitos nurašytos sumos priklausymo nuosavybės teise išieškotojams faktui, šioje, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje, byloje negali būti sprendžiama dėl grąžinimo skolininkei šios dalies lėšų (7,70 Eur ir 1060,23 Eur sumų) iš išieškotojų valdymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį, įpareigodamas antstolį grąžinti pervestų lėšų dalį – sumą, įskaitytą kaip vykdymo išlaidų apmokėjimą bei atlygį antstoliui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Bylos Nr. 3K-3-34-381/2023.

Vieša teismų sprendimų paieška.

LAT inf.