Aušra Navikaitė (26 m.) - Jonavoje užaugusi mergina, kuri nuo paauglystės itin mėgo rūpintis vaikais. Vėliau ji pradėjo dirbti Jonavos vaikų globos namuose bei Šveicarijos progimnazijoje, tačiau to jonavietei nepakako ir dabar mergina deda visas pastangas tam, kad atidarytų nuosavą ,,Laimės kampelį" - dienos centrą mažiesiems Šveicarijos kaime. A. Navikaitė jau įsivaizduoja, kaip šis turėtų atrodyti, kokias paslaugas jame galėtų gauti vaikai.

Visada mylėjo vaikus


,,Meilę vaikams pajutau dar paauglystėje. Pamenu, prižiūrėdavau kaimynų anūką, parvesdavau jį iš darželio, žaisdavau su juo. Aš jį taip saugojau, mylėjau, kad pati nepajutau, kaip čia taip nutiko, jog man vaikai vis pradėjo šypsotis gatvėje, darytis artimesni.

Kartą sėdėjau automobilyje, o pro šalį ėjo visiškai nepažįstamas vyras su berniuku. Jis paleido vyro ranką, pribėgo prie automobilio lango, pabeldė ir pamojavo man. Taip ir likau nesupratusi, kaip tokius reiškinius pavadinti, bet ėmiau svarstyti apie socialinio darbo studijas.

Tiesa, tiek artimieji, tiek kiti mane atkalbinėjo, sakė: „stovėsi Darbo biržoj su tokia specialybe“. Ir aš pasimečiau, ėmiau blaškytis... Metus niekur nestojau, atsikrausčiau į Kauną, lankiau architektūros kursus Kauno Technologijos Universitete, dirbau aukle ir visada jaučiau, kad aš noriu dirbti su vaikais.

Tuomet užpildžiau paraišką ir įstojau į socialinę pedagogiką KTU. Nors dėl pažangumo galėjau mokytis nemokamai, pragyvenimui dirbau pati, todėl teko studijuoti neakivaizdžiai, kitaip sakant, ištęstiniu būdu", - apie savo gyvenimo kelią, kurį nuolat lydėjo mažieji, pasakojo Aušra.


Darbai - ir vaikų namuose, ir mokykloje


Besimokydama 3-iame kurse, Aušra grįžo gyventi į Jonavą. Mergina netrukus pamatė skelbimą, kad šio miesto vaikų globos namai ieško socialinės darbuotojos padėjėjos.

,,Nors galvojau, kad manęs be diplomo dar tikrai nepriims, nusprendžiau nusiųsti CV. Tikėjausi, kad taip paliksiu žinią apie save, jog kažkada baigsiu mokslus ir galbūt galėsiu dirbti pas juos. Tačiau Dievas ar visata man turėjo parengusi geresnį likimą - buvau pakviesta į pokalbį, o vėliau ir prisijungti prie vaikų globos namų komandos.


Ten dirbau 4 gražius metus. Taip, buvo visko... Susidūriau su įvairiais sunkumais, bet jūs neįsivaizduojate, koks geras jausmas yra matyti tų vaikų džiaugsmą, kada tu ateini, kada jie tave apsikabina, šypsosi tau. Tai buvo lyg mano antrieji namai.

Tačiau baigusi studijas, nusprendžiau, kad noriu daugiau žinių ir įstojau į edukologijos magistrą. Paskaitos buvo vakarinės, kiekvieną dieną. Dėl šios priežasties turėjau palikti darbą vaikų namuose. Išliejau nemažai ašarų, nemažiau nei ten gyvenantys vaikai. Bet, kai užsidaro vienos durys, atsidaro kitos - šiuo metu esu Šveicarijos progimnazijos socialinė pedagogė", - apie darbo su vaikais patirtį pasakojo mergina.


Vaikai turi turėti vaikystę

Tiek dirbdama vaikų globos namuose, tiek besidarbuodama Šveicarijos progimnazijoje Aušra pastebėjo, kad vaikai po pamokų neturi vietos, kurioje galėtų būti tokiais, kokie jie yra, vietos, kurioje mažieji galėtų tiesiog ateiti ir pasipasakoti, pasidžiaugti, o gal tiesiog liūdėti kartu su kitais. Tai ir paskatino merginą galvoti apie ,,Laimės kampelio" įkūrimą.

,,Mūsų mieste yra didelis pasirinkimas neformaliojo ugdymo užsiėmimų, bet visur įvesti kažkokie standartai, taisyklės. Aš ilgą laiką domiuosi pozityviu mąstymu, meditacijomis, skaičiau daug knygų, iš kurių supratau, kad vaikai turi būti vaikais, jie turi turėti vaikystę, jie turi juoktis, turi nukristi, turi suklysti. Priešingu atveju, turėsime nieko neveikiančius, nieko nenorinčius, piktus, chuliganiškus vaikus.

Todėl siekiu sukurti tokią vietą, į kurią atėjęs vaikas galėtų pats pasirinkti, ką jis nori veikti, koks jis nori būti. Nori, kad padėčiau pamokas ruošti – valio! Nori žaisti stalo žaidimus? Du kartus valio! Nors daugumos vaikų dienos centrų tikslas „išgelbėti“ vaikus nuo socialinių įgūdžių stokos, aš noriu sukurti jį kitokį. Tiesą sakant, kursiu ne aš...

Jį kurs vaikai. Aš tik paruošiu patalpas, būtiniausius baldus. O taisykles, veiklas, pareigas – viską kurs jie. Tokiu būdu sieksiu ugdyti ir lyderystės įgūdžius", - ,,Laimės kampelio" vizija dalinosi mergina.


Į viską žvelgia pozityviai

Paklausus, ką jai pačiai reiškia ,,Laimės kampelis", Aušra pasakoja apie norą dalintis laime.

,,Esu labai pozityvus žmogus, stengiuosi išlikti pozityvi net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose. Tiesiog į viską žiūriu su šypsena, esu laiminga, mane supa laimingi ir pozityvūs žmonės. Dėl to noriu ta laime dalintis. Pavadinimas užgimė savaime, nes ,,Laimės kampelis" - vieta, kurioje bus daug daug laimės",-šypsodamasi kalbėjo mergina.

Idėjų - daug

,,Laimės kampeliui" įsikūrus, Aušra tikisi jame sulaukti bent 20 vaikų. 


,,Kol trūksta finansavimo, tikiuosi čia su vaikais pabūti po 2 - 3 valandas per dieną. Planuoju, kad iki pietų dirbsiu mokykloje, po pietų - centre. Tempas bus didelis, artėja ir magistro rašymas, tad dar teks važiuoti į studijas. Tikiuosi, kad galbūt sulauksiu savanorių pagalbos.

Svarbiausia - pasiūlyti vaikams veiklų, kurias jie rinksis patys. Aš būsiu tik tam, kad padėčiau jiems, nukreipčiau tinkama linkme. 

Žadu ateityje daryti ir bendrus renginius, stovyklas vaikams, nemokamas paskaitas, supervizijas tėveliams, kur jie galėtų išsikalbėti, pasitarti, išspręsti jiems svarbias problemas ir panašiai. Kodėl? Tikrai dažnai girdžiu iš tėvų, kad yra klausimų auginant vaiką, atsiranda sunkumų bendraujant su paaugliu. Norėčiau, kad ,,Laimės kampelis" būtų viena iš tų vietų, kur galėtume kartu spręsti sunkumus", - apie savo planus pasakojo jonavietė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite: