Telefonas skamba ir naktį
V.Stepaitienės mobilusis darbo telefonas visada būna įjungtas. Net ir miegodama moteris ji pasideda netoliese, nes naktiniai skambučiai jai – įprasti.
Nors laidojimo namai turi ir budinčius vyrus, kurie važiuoja į visus įvykius, tačiau sprendimus priimti tenka “Rimties namų” vadovei V.Stepaitienei.
Prieš daugelį metų buvusioje Vilniaus kultūros mokykloje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) civilinių apeigų studijas baigusi V.Stepaitienė jau nuo 1997-ųjų dirba ritualinių paslaugų biure – pagal specialybę.
Per šiuos metus moteriai teko padėti laidojant tūkstančius jonaviečių.
“Kai miršta žmogus, artimieji visų pirma pasimeta. Pasitaiko, jog jie visų pirma skambina mums, o ne pagalbos tarnyboms.
Todėl būtina sužinoti visas aplinkybes ir tada jau būna aišku, ar reikia kviesti policiją, ar užtenka tik medikų. Be pagalbos tarnybos – medikų ar pareigūnų išrašytų dokumentų mes žmogaus išvežti negalime”, - pasakojo V.Stepaitienė.
Į laidojimo namus žmonės ateina net ir tada, kai sunkiai sergantis artimasis yra gyvas – žmonės aiškinasi, ką daryti mirties atveju, ypač jei žmogus mirtų naktį.
“Mes Jonavoje buvome tie, kurie pirmieji atidarėme naujus ir tvarkingus laidojimo namus.
Nors iš pradžių žmonės į tai žvelgė atsargiai, nes galvojo, kad tas, kas nauja – būtinai brangiau, tačiau baimių ir abejonių laikas baigėsi.
Dabar jie ateina pas mus ir patiki mums būti kartu su jais pačiu skaudžiausiu savo gyvenimo momentu - išlydint artimą žmogų. Jonaviečiai jau žino, kad mūsų kainos yra tokios, kokios ir kitur Jonavoje, o aptarnavimo kultūra mums visada yra pirmoje vietoje”, - sakė V.Stepaitienė.
Palikimas atima sveiką protą
V.Stepaitienė pasakoja, kad dirbant šį darbą teko pažinti žmones taip, kaip negalėtum jų pažinti dirbdamas bet kokį kitą darbą.
“Nelaimės akivaizdoje, streso atveju žmogus pasirodo toks, koks jis išties yra – be kaukių”, - tvirtina V.Stepaitienė.
Tačiau net ir per laidotuves pasitaiko konfliktų, kurie daro gėdą patiems žmonėms, o turtiniai reikalai, laukiamas palikimas atima sveiką protą.
“Esu mačiusi atvejų, kai stovėdami skirtingose karsto pusėse žmonės pykstasi. Taip jie aiškinasi tarpusavio santykius, kurie dažniausiai yra susiję su mirusio žmogaus palikimu”, - pasakojo pašnekovė.
V.Stepaitienė per daugelį metų sako išmokusi pamatyti tikrą gedulą ir tikrą skausmą bei lengvai atskirti jį nuo apsimestinio, kuris kartais rodomas tik prieš ateinančius žmones.
„Tokius žmones labai gerai įsimenu. Be abejo, būna ir tokių laidotuvių, kai supranti, kad mirtis tą žmogų išlaisvino – baigėsi jo liga, jo ilgametės kančios“, - pasakojo V.Stepatienė.
Tenka raminti ir žodžiais, ir vaistais
Kai miršta senas žmogus, sako V.Stepaitienė, įvykį priimi kaip neišvengiamybę. Tačiau kai tenka laidoti vaikus ar jaunus žmones – sunku būna net ir visko mačiusiems laidojimo namų darbuotojams.
“Vaikai turi laidoti tėvus – taip yra įprasta. Tačiau kai būna atvirkščiai, sunku visiems. Penkerių, šešerių metų vaikai, jauni vaikinai – dažniausiai tai nelaimingų atsitikimų aukos.
Būna visko, artimuosius tenka raminti ir mums. Visaip – žodžiais, vaistais ar kviesti greitąją pagalbą”, - pasakojo pašnekovė.
Kaip ir visoje Lietuvoje, ne išimtis yra savižudybės. Tai – dar viena beprasmių mirčių tema.
“Pavyzdžiui, prieš kelis metus nusižudė senyvo amžiaus žmogus dėl to, kad tarpusavyje nesutarė jo artimieji. Skaudu, kuomet į savižudybę pastūmėja tokie, atrodytų, buitiniai konfliktai”, - sakė V.Stepaitienė.
Juodos spalvos nėra
Skirtingo laikmečio laidotuvės turi savo tradicijas. Šiuo metu laidojimo reikmenų parduotuvėje nėra nė vienos juodos moteriškos suknelės.
“Juodų niekas nebenori. Renkasi spalvotas. Nėra populiarios ir skaros, jas keičia kepuraitės. Artimiesiems svarbu, kad miręs žmogus atrodytų gražiai. Visko būna, moterims net lūpas padažyti tenka. O vieną moterį laidojome su tautiniu kostiumu – tokia buvo artimųjų valia.
Ir ar pastebėjote? Miręs žmogus dažnai atrodo gražiau, nei gyvas. Veidas – be jokių raukšlių. Kaip bebūtų keista, bet mirtis išlygina visas raukšles”, - kalbėjo V.Stepaitienė.
