Jonavietė Julija Ciurupa – viena iš “Misija Sibiras 2015” dalyvių. “Jonavos žinių” skaitytojams – J.Ciurupos rašytas dienoraštis.
2015 liepos 17 d.
1 diena, Vilnius
Neprisimenu, kada taip bijojau. Stoviu Vilniaus geležinkelio stotyje ir virpu iš siaubo. Juokinga, nes man trisdešimt metų, o jaučiuosi kaip trylikos. Akys šokčioja nuo vienos tetos prie kitos, nuo vieno dėdės prie kito. Visi jie atėjo su mumis atsisveikinti, paspausti rankos ir palinkėti sėkmės. Dar padovanoti šokolado. Sako, pravers. Aš jų nepažįstu. Bijau jų. Bijau, kad jie dideli ir jie iš manęs daug tikisi. Bijau juos nuvilti. Nors ką čia slėpt, labiausiai bijau nuvilti save…
O jeigu dabar sprukčiau neatsigręždama? Gal niekas net nepastebėtų? Juk stoviu su žygio batais, ne kokias aukštakulniais, galėčiau greitai bėgt! Pamatau draugų. Jie atėjo pasakyti, kad aš galiu viską. Apsikabinu juos ir pasidaro ramiau. Žinau, kad turiu kur grįžti. Žinau, kad grįšiu. Kaip gali bijoti, jeigu žinai, kad turi kur sugrįžti?
Skęstu draugų glėbiuose ir jaučiu, kaip Pareiga stipriai sugniaužia mano abi rankas ir mane smaugia. Būtent smaugia, nes glostyti gali tik nereikšmingi dalykai. Suprantu, kad jau žengiau pirmąjį žingsnį. Jau daviau pažadą eiti ir sugrįžti. Keturiolika nežinomybės dienų laukia manęs išskėstomis rankomis. Ateinu pas jus. Laikykitės!
2015 liepos 18 d.
2 diena, Maskva
Ryte atvykstame į Maskvą. Nuotaika puiki. Įlipus į traukinį, daugybė nerimo dingo. Ryžtis ekspedicijai – tas pats, kas lipti į sceną. Sunku, kol repetuoti. Baisu, kol žengi pirmąjį žingsnį. Kai jau esi scenoje, suvoki, kad dabar turi padaryti viską, kam tiek ruošeisi. Negali suklysti, negali palūžti, žinai savo misiją ir turi atlikti ją iki galo. Nes scenoje tu, ne kas nors kitas. Į tave žiūri kiti, ne į ką nors kitą. Ir tie kiti laukia, ką tu jiems pasakysi. Kalbėk.
2015 liepos 19 d.
3 diena, Tomskas - Kolominskije Grivy
Pirmoji diena Sibire. Pavargusi… Pasižiūriu į bendrakeleivius. Kokie visi purvini, susivėlę, neišsimiegoję ir pavargę! Skridome naktį lėktuvu, buvo labai karšta, triukšminga ir niekas negalėjo išsimiegoti. Atskridus pasikeitė laikas, pavogęs iš mūsų dar kelias taip trokštamos nakties valandas. Sėdame penkioms valandoms į autobusą ir iškart išjudame iš Tomsko. Galvos svyra, dar sunkesnės rankos jas bando paremti, tačiau keliai tokie baisūs! Šokdiname kiekvieną kelyje sutiktą duobutę, kiekvieną žvyro gabalėlį, o jie šokdina mus. Negalime pamiegoti, daužome galvas į lubas. Bet kas keisčiausia, nei vienas nesiskundžiame, nematau irzlių ar nelaimingų, visi draugiški, kažkas bando juokauti. Viskas gerai, dar išsimiegosime. Dingteli mintis, kad gal gėda skųstis?
Atvykstame į pirmąjį miestelį Kolominskije Grivy, kur įkuriame savo pirmąją stovyklavietę. Palapines neša vėjas, jos plyšusios, nes daug matė per dešimt ekspedicijos „Misija Sibiras“ metų. Vienoje iš palapinių randame praėjusių metų dalyvių mums paliktą laišką. Ačiū Jums, jis labai įkvepia.
Kalbamės, kad nei vienas nesuvokiame, kad čia yra TOJI vieta. Panašu į Lietuvą, žalia, miškai, lygumos, ežeras... tik namai labai vargani. Miestelis kažkoks miręs. Tą mirties įspūdį sustiprina pakely į kapinaites aptikta vaikų žaidimų aikštelė. Joje lyg ir viskas taip pat, bet vistiek kažkaip kitaip: čia tyli spalvotos sūpynės, smėlis čia pabėgęs iš savo dėžės, rūdija berniuko nesulaukiantis tankas... Čia nei vienos gyvybės, nesigirdi jokio vaikiško klegesio. Užtat čia dangų remia Lenino statula – vienintelis siluetas, primenantis žmogystą.
---
Apsilankome pirmosiose savo kapinaitėse. Surandame latvių ir estų kapaviečių. Lietuvių nerandame. Tačiau Algirdas Kaušpėdas sugalvoja labai gražią simbolinę idėją – palaiminti menamą lietuvių kapavietę. Pasak architekto, vienos tvoros stilistika yra labai aukštaitiška, todėl galima daryti prielaidą, kad ten ilsisi mūsų protėviai.
Netoliese radęs nutrenktą į šalį kryžių, Algirdas pastato jį čia, vietoje, kurią juosia lietuviškoji tvora. Mes uždegame žvakę ir pradedame giedoti Lietuvos himną:
[...]
Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
[...]
Kūnu eina šiurpas. Pirmą kartą gyvenime girdžiu Tautiškos giesmės prasmę. Žodžiai stringa gerklėje, akis glosto vėjas. Kodėl pamilstame namus, kai esame toli nuo jų? Netekę ir praradę suvokiame svarbą to, ką turėjome. Šimtmečių banalybė! Tačiau kodėl ją supranti tik pats tai išgyvenęs?
Vos vos pasiilgau namų. Bet dar ne laikas. Jaučiu, kad turime labai daug ką padaryti. Jaučiu ir tai, kad padarysime daugiau negu turime. Bet ar tai įmanoma?
Visi labai džiaugiamės, kad estė ir latvė rado saviškių. Joms ir taip nelengva, mes daug juokiamės lietuviškai. Galbūt pirmose kapinėse rasti jų protėvių kapai motyvuos jas būti čia. Kadi riša vėliavą ant estų kryžiaus. Toji vėliava tokia sava. „Bunda jau Baltija“ – prisimenu dainos žodžius.
Grįžtame prie latvių kapo. Rasa nerodo nusivylimo, bet tai akivaizdu – net aptvarkius kapavietę, vaizdas graudus. Tvora apgailėtina, pusė kryžiaus nupuvę. Ekspedicijos vadovas Arnoldas primena, kad naktis ilga, pagaminkime šio kryžiaus kopiją! Visi lengviau atsikvepia, puiki mintis, padarykime! Pasižiūriu į latvę Rasą, jai išverčia, ką sugalvojome, Rasa nusišypso.
2015 liepos 20 d.
4 diena, Kolominskije Grivy - Narymas
Nemalonus rytas, siaubinga naktis, širdy negera… Šiąnakt mus apvogė. Sunku suvokti, kas ir kaip įvyko. Vaikinai iki 3-jų nakties gamino latvių kryžių. Vėliau nuėjo miegoti.
Naktis buvo baisi. Negalėjau užmigti. Dvyliktą nakties pakilo toks stiprus vėjas, viskas aplink šiurena, plazda, palapinės draskosi ir pyksta, atrodo, kad tuoj išskris. Visą naktį kažkas vaikšto. Vieni išsigandę, kad lis, renka padžiautus drabužius, kitiems šiaip nesimiega. Nors nemiegota antra para, atsikeliu ir aš. Surenku mūsų drabužius. Nejauku. Grįžtu į palapinę. Galiausiai paryčiais užmiegu.
Ryte pabudę nerandame kai kurių savo daiktų. „Ekspedicija baigta“, - pagalvoju.
---
Diena buvo sunki. Visą rytą praleidome su policijos pareigūnais. Rašėme daug protokolų, davėme parodymus. Tačiau pareigūnai paliko labai gerą įspūdį. „Pagaliau turėsime darbo“, - nedrąsiai nusišypso. Per kelias valandas randa įtariamuosius, tačiau jų neįmanoma apklausti, todėl mes nusprendžiame daiktus atsiimti grįždami, o ekspediciją tęsti be dviejų kuprinių. Kiekvienas pasidaliname savo turimais daiktais su „nelaimėliais“ ir nurimstame. Pakalbame, kad taip galėjo nutikti bet kur. Juokiamės, kad bijojome meškos, o nemokame apsisaugoti nuo žmogaus.
Esame labai jauni, pagalvoju. Ir žiopli. Vadinasi, po šios ekspedicijos grįšime truputį tobulesni nei buvome.
---
Vakare atvykstame į Narymą, dievo užmirštą kampelį, kur neveda jokie keliai. Mes atplaukiame kateriu Obės upe. Ji plati. Turbūt gili. Turbūt šalta. Neturiu jokio noro su ja susipažinti. Kadaise joje nuskendo dešimt lietuvių. Kadaise ji atplukdė mūsų protėvius.
Pirmoji visų reakcija išlipus į krantą – kaip gražu, kaip ramu, kaip čia gera, kurortas!
Pritariu. Gražu. Bet net supykina, kad turime drąsos tai ištarti garsiai. Klausiu savęs, kokie mes esame – drąsūs ar kvaili? Protu nesuvokiu, kaip galima girti giljotiną, kuri nukapojo tavo tėvui ir motinai galvas. Ateina kaltės jausmas, kad nesuvokiame nieko apie čia gyvenusių tremtinių kančias.
Bandau galvoti apie kažką baisaus. Bandau įsivaizduoti, kaip čia atitremti seniai su savo senėmis paliko paskutines jėgas, kaip krykštavo vaikai, nesuvokdami, kad iš jų pavogta vaikystė, kaip verkė moterys. Mano amžiaus moterys. Klausiu savęs, o dėl ko šiandien verkiu aš?... Ir prunkšteliu.
Bandau nemylėt šito krašto, šitos pelkės, šitos velnio vietos... Velniškai gražios.
2015 liepos 21 d.
5 diena, Narymas
Rytas puikus! Pirmą kartą ekspedicijos metu visi puikiai išsimiegoję. Pavalgome pusryčius, vieni išeina į parduotuvę, kiti – apžiūrėti kapinių, treti lieka stovyklavietėje.
Šiandien čia verda darbas. Pagaliau po keturių dienų klajonių, jaučiamės sėslesni. Rūpinamės šia vieta, nes joje praleisime truputį daugiau laiko, gal net kelias dienas. Čia nieko neplanuoji, nieko niekada nežinai, nes kaip sako ekspedicijos vadovas Arnoldas, Sibire nieko nesuplanuosi.
Čia neplanuotai ateina ir pirmasis malonus jausmas. Visi zuja aplinkui kaip bitės avily. Vaikinai grįžo iš lentpjūvės ir štai jau visą pusdienį gamina tris kryžius, kuriuos vakare pastatysime Narymo kapinėse, kur palaidota lietuvių. Vienas iš kryžių išties ypatingas, jis gaminamas pagal senąsias lietuvių kryždirbystės tradicijas. Kai aš pagalvoju, kad mes kažkur tolimajame Sibire smeigsime į žemę didžiulį mūsų kryžių, jaučiuosi labai drąsios tautos dukra. Aš stebiu, kaip jie gamina tą kryžių ir nepaprastai didžiuojuosi tuo, kad aš lietuvė. Tiesiog sėdžiu, stebiu ir šypsausi. Einu dirbt.
---
Šiandien pirmą kartą viešai iškėlėme istorinę vėliavą – Vytį. Aukštai aukštai plazda mūsų Vytis Sibiro platybėse. Gera. Didžiuojuosi. Ir suprantu, kiek nedaug tereikia, kad susikurtum namus.
Noriu turėti vaiką ir papasakoti jam šį savo iššūkį. Noriu papasakoti, kaip viskas buvo, kokia graži gamta. Noriu pasakyti, kad visur yra gerų žmonių. Noriu pasakyti, kad niekada nebijotų keliauti ir palikti namų, nes namus mes nešiojamės širdyje. O jeigu būtų labai labai liūdna, aš jam pasakyčiau: vaike, pakelk akis, dangus visur vienodas!
2015 liepos 22 d.
6 diena, Narymas - Ustjamas
Šiandien buvo labai sunki diena. Išėjome anksti rytą iš Narymo. Ėjome 27 kilometrus iki apleisto Ustjamo kaimo, kuriame kadaise gyveno net 160 lietuvių.
Ėjome taiga, pelkėmis ir visiška bekele. Tai buvo pats tyliausias mūsų laikas. Iš pradžių dainavome. Vėliau nutilome. Po pietų ėjau ir klausiausi, kaip bendrakeleiviai pasakoja apie save ir savo svajones. O aš ėjau ir tylėjau. Ką galvojau eidama? Meluočiau, jei sakyčiau, kad kažką galvojau. Sunku galvoti, kai ant pečių nešiesi 15 kg ir kiekvieną kilometrą jie tau atrodo dar sunkesni. Ar fizinis krūvis „išjungia“ smegenis? Ko gero, taip. Tačiau tai buvo pirmas gyvenime patirtas meditacijos laikas. Laikas su savimi. Aš neturiu telefono, neturiu, kam galėčiau paskambinti ir paprašyti pagalbos. Kad paneštų kuprinę arba nuvalytų prakaitą. Arba dar svarbiau – pasiguosti, išsipasakoti, kaip jautiesi. Tavo draugai liko Lietuvoje, tavo tėvai liko Lietuvoje, tavo darbas ir visos mintys liko ten, Lietuvoje. Čia nejauti net savo fizinio kūno, nes nematai jo, čia nėra veidrodžio. Nemačiau savęs šešias dienas. Bet keisčiausias dalykas, kad kai nėra veidrodžio, jaučiuosi žymiai gražesnė. Gal čia esu laimingesnė? Tad kas vyksta čia, kad taip pasijutau? Gal aš užliūliavau Pareigą ir ji atleidžia man taip stipriai buvusias užgniaužtas rankas? Kvėpuoti sunku, tačiau niekas nebesmaugia. Ir judėti lengviau tada, kai judi...
Atėjome į Ustjamą. Labai pavargę. Atėjome, pratrūkome, susipykome, buvo net ašarų. Šeštą dieną komandos dvasia sušlubavo. Bet tik trumpam. Geriame mėtų arbatą ir tylime. Išgėrusi paskutinį lašą suprantu – šalia manęs sėdi mano naujieji draugai. Rytoj reikės jiems duoti šokolado.
Nueiname į kapines. Jas pamatome iš toli. Vaizdas atima žadą. Visiškai apleistas kapines gaubia ilga liauna balta ranka. Kol žemėje besiilsintys protėviai laukė mūsų atvykstant, juos saugojo nuvirtęs berželis. Jį teks nupjauti, kol visai neužvirto, nes nėra nieko amžino. Tačiau prisiminimą išlaikysiu ilgam – niekas niekada nėra vienišas. Mus visada kažkas saugo. Žmogus, dangus arba koks nors berželis. Tačiau, kad tai pamatytum, reikia atsimerkti širdimi.
2015 liepos 23 d.
7 diena, Ustjamas - Narymas
Visą naktį lijo. Negalėjau miegoti. Grįžo baimė. Vis galvojau, o kas bus, jei lyti nenustos, kaip mes nueisime, kaip grįšime namo tuos 27 km? Neįtikėtina, Narymą čia visi vadiname namais.
Ryte dar kartą visi kartu nueiname į kapines. Pastatome kryžių, ant kurio užrašas „Misija Sibiras‘15“. Sugiedame himną ir išeiname. Ko gero, nei vienas mūsų niekada savo gyvenime negrįšime į šią vietą. Ko gero, dar 15-20 metų ten apskritai kojos nekels joks lietuvis. Kaip būtų gerai, jei kryžius stovėtų ilgai ilgai...
„Aš jus labai gerbiu. Mūsų žmonės netvarko kapų. Va kapelis, anūkai Naryme gyvena, niekada neaplanko. O jūs iš Lietuvos pas saviškius atvažiavote. Tauta, kuri gerbia praeitį, turi ir ateitį“, - sako Narymo gyventojas Anatolijus, lydintis mus viso žygio metu. Mūsų vedlys ne šiaip rusas, jis turi lietuviško kraujo iš mamos pusės ir iki 14 metų turėjo lietuvišką pavardę. Kai mūsų ekspedicijos vadovas Arnoldas surado šį žmogų, jis sakė negalėjęs atsakyti grupei iš Lietuvos.
Anatolijui 60 metų. Jis nešasi nedidelę kuprinę ir šautuvą, jei pasitaikytų meška. Eina su botais. Jam viskas patogu. Mes nešamės kelis šimtus litų kainuojančią amuniciją ir dėvime brangius batus. Mums tai nepadeda. Skundžiamės nutrintomis kojomis ir nuovargiu. Žiūriu į Anatolijų, į tą jo ramybę ir šviesą akyse. Aš jam pavydžiu.
Negaliu praleisti vieno šviesiausių prisiminimų, kuris, tikiu, įstrigs ilgam. Eidami į Ustjamą ir atgal, stabtelime prie Anatolijaus mėgstamo Svetloje ežero. Ten jis pernai nušovė mešką. Ten mes ne tik puikiai išsimaudome, bet ir prisipildome vandens, tiesiai iš ežero, kurį geriame dvi dienas. Kol kas niekas neapsinuodijo.
Vakare pasiekiame namus. Net nebesutrinkame taip pavadindami Narymą. Puolame maudytis ir skalbtis Obėje. (Ar sakiau, kad į ją kojos nekelsiu?) Paskutinius kilometrus vos pavilkę kojas, staiga atsigauname. Iki ryto šokame prie laužo. Niekas nesunku, kai esi jaunas.
Aiškiai matyti, kaip didžiuojamės savimi. Didžiuojamės Algirdu Kaušpėdu, kuris buvo lygiavertis mūsų jaunos komandos dalyvis. Jis ir pats nežino, kaip stipriai mus įkvėpė. Mes, visi šešiolika, savo kojomis nuėjome į tolimąjį Ustjamą, savo rankomis sutvarkėme kapines ir šiandien mes visi bijome mažiau negu bijojome vakar! Nejaugi ne tokia buvo mūsų protėvių svajonė?
2015 liepos 24 d.
8 diena, Narymas - Parabelė - Belyj Jar
Šįryt atsisveikiname su lietuviško kraujo turinčiu mūsų vedliu Anatolijumi. Jam padovanojame LR Prezidentės mums įteiktą tautinę juostą, lietuviško šokolado ir lietuviškos juodos duonos kepaliuką. Padėkojame. Jis padėkoja mums už tai, kad buvome mandagūs, už tai, kad nepamirštame savų.
„Reikia gyventi taip, kad kitam žmogui darytum gera,“- savo gyvenimo filosofija pasidalina Anatolijus. Man kaupiasi ašaros. Šiandien pasistengsiu būti geresnė savo komandos draugams.
2015 liepos 25 d.
9 diena, Belyj Jar - Kuzurovo - Kurolino
Vakar, atsisveikinę su Narymu, pasiekėme Parabelę, kurioje kadaise ištremtas gyveno kunigas Julius Sasnauskas. Ten turėjome susitvarkyti daug biurokratinių reikalų, užpildyti deklaracijas, kur mes esame. Kiti per šį laiką spėjo pabuvoti muziejuje, susitikti su tremtiniais.
Parabelėje pirkome maisto trims dienoms. Ačiū dievui, savo komandoje turime Virginiją, kurią visi draugiškai vadiname Bufetava. Mūsų motina maitintoja, žmogus, žinantis, ką ir kiek valgysime tris dienas į priekį. Žmogus, kuris pats lieka alkanas, kol pamaitina kitus penkiolika. Mano galva, jai čia atitenka vienas svarbiausių vaidmenų. Jau nekalbant apie tai, kad būna nepatenkintų arba išrankių žmonių. Na kad ir estė Kadi – ji vegetarė, o tai tikrai nepalengvina mūsų kelionės ir darbo maisto grupei.
Taigi pirmojoje parduotuvėje randame ne viską. Tad Virginija išeina ieškoti kitos parduotuvės ir pasiklysta. Kyla sąmyšis. Vėluojame išvykti. Kažkas išeina jos ieškoti ir taip pat negrįžta. Tada išeina ieškoti tretieji, bet grįžta antrieji ir klausia, kur dingo tretieji. Ir t.t.
Niekur neinu, lieku pradiniame taške ir stebiu šią mūsų komandoje kilusią suirutę, kaip visi ieško vienos moters. Cherchez la femme norisi perfrazuoti į Cherchez la Bufetava. Bet čia gi ne Virginija kalta, pabandyk tu elgtis normaliai su tokia pravarde!
Komedija baigiasi ir mes galiausiai pajudame. Vykstame autobusu į Belyj Jar. Pakeliui sustojame netoli Kolpaševo, plaukiame keltu per upę. Kelte leidžiasi saulė. Dangus nusispalvina raudonai. Suvokiu, kad ekspedicija žengia į antrąją pusę. Pasidaro liūdna, nes tiek daug dar būtų galima padaryti, tiek daug nuotykių patirti! Tačiau, o dieve, kaip aš klystu. Didieji nuotykiai dar tik prasideda...
Apskritai kelionė laukia sunki. Pradėkime nuo to, kad vykstant į Belyj Jar, sprogsta autobuso padanga. Keičiam valandą. Pirmą kartą susipažįstame su tuo uodų spiečiumi, apie kurį mums tiek daug pasakojo tremtiniai ir buvę „Misija Sibiras“ dalyviai.
Galiausiai pusę pirmos nakties privažiuojame Belyj Jar, vienos sodybos durys mums atviros. Mus pasitinka lietuviško kraujo turintis Viktoras su žmona Lidija. 2011 metų ekspedicija lankėsi pas juos ir jie tapo projekto „Misija Sibiras“ draugais.
Įeiname į namą ir negalime patikėti tuo, ką matome. Didžiulės erdvės, kilimai, televizorius, dušas, o kur dar nuostabi vakarienė. Kalbamės, kad čia jaučiamės kaip geriausiame penkių žvaigždučių viešbutyje. Nemiegoję, bet užtat nusiprausę, ketvirtą valandą ryto pajudame Kuzurovo link. Niekas nemiegojo, bet visų nuotaika puiki. Autobuse dainuojamos dainos. Visi sėdi švarūs ir laimingi. Galiausiai užmiegame…
Bet po dviejų valandų vėl keliamės ir lipame į katerį! Juo plauksime šešias valandas. Bet kateris sugenda! Bet rusų vyrai yra rusų vyrai. Per valandą pataiso. Su savimi plukdomės ir visureigį. Bet jis jau plaukia sugedęs! Jis taisomas čia pat, nes vos atvykus jo reikės. Pamažu mūsų nebestebina, kad tiek daug kas genda, neveikia ir apskritai vyksta ne pagal planą. Miegame ramiai.
Po pietų laipinamės šalia buvusios Kuzurovo gyvenvietės. Arnoldas pasako planą. Kadangi visureigis nėra didelis, į tolimesnę Kurolino gyvenvietę vyksime dviem grupėmis. Pirmus aštuonis žmones jis nuveža 20 km ir palieka. Likusius 20 km iki nebegyvenamo kaimelio grupė eina pėsčiomis. Visureigis grįžta ir antrą grupę veža visą 40 km atstumą. Nusprendžiame, kad pėsčiomis leisis tie, kurie neturi nuospaudų ir kurių kuprinės ne tokios sunkios. Patenku į šią grupę. Iš merginų su manimi eis Unė. Tikiuosi, planas išdegs.
---
Planas neišdega. Mes Rusijoje, Sibire, ir čia tokio dalyko kaip planas nėra ir būti negali – gamtai nusispjaut. Apie tai, kad visureigis sugenda vos pradėjus važiuot, ko gero, net neverta rašyt, tačiau didesnį pokštą mums iškrečia gamta. 20-ties km kelias kas šimtą metrų mus pasitinka nuvirtusiais medžiais. Rusai sako uraganas. Mūsų vaikinai lipa ir lipa pjaut tų medžių, valo kelią. 20 km važiuojame kelias valandas. Mus išlaipina pusę devynių vakaro. Ryšio nėra, su likusia grupe susisiekti nepavyksta. Tęsiame kelionę, visureigis grįžta pas kitą grupę.
Mes einame pėsčiomis. Žinome, kad kaimas maždaug už 20 km. Kojos neša neblogai, bet po užvakarykščio žygio nuovargis juntamas. Temsta. Tikrai nejauku. Šalia mūsų eina rusas su šautuvu. Jeigu pasitaikytų meška pakeliui, tam atvejui. Rodo meškos pėdas, nulaužytus medelius.
Einu kaip robotas ir nieko nesuvokiu. Tik kilnoju kojas, kad neužkliūčiau, o jau pradeda temti. Suvokiu, kad nieko mes čia nesutiksime, bet vistiek eini mišku ir nežinai, kas tavęs laukia. Eidama galvoju, kad esu absoliučiai išėjusi iš komforto zonos. Esu normaliai nemiegojusi, normaliai nevalgiusi, vėl jaučiuosi nesipraususi. Ir kas baisiausia, vėl nežinau, kas laukia. Bet eini ir jau nebemąstai. Jau beveik tas pats, kas bus, kas nutiks. Vistiek viskas turi būti gerai.
Į Kurolino gyvenvietę ateiname tik šiąnakt, pusę pirmos nakties. Kad atėjome, suprantame iš garso, nes tamsu kaip į akį durk. Staiga po miško tylos pasigirsta vabzdžių čirškimas. Mes jau žinome, kad taip dainuoja pievos, toks yra visų apleistų buvusių gyvenviečių garsas. Buvusiuose daržuose, derlingesnėje žemėje dabar karaliauja piktžolės.
Niekas nestebina. Ir tada vaikinai pradeda šviesti žibintuvėliais. Aš pakeliu akis ir pamatau labiausiai sukrečiantį vaizdą visos ekspedicijos metu. Mirksiu akimis, nes akimirką pagalvoju, kad man vaidenasi. Norisi dar pasitrinti akis, bet suprantu, kad aš matau tai, ką matau iš tikrųjų. Tai yra kapinės! Tai yra miestas mirtis! Miestas vaiduoklis! Sibiro Pripetė. Aš nebijau kapinių, nes jas suvokiu kaip kapines, jų kryžiai yra mano protui priimtina simbolika. Bet tai, ką aš pamatau čia, man yra nepriimtina, mane šokiruoja!
Tie namai kraupūs. Jie nekviečia tavęs į svečius. Į juos neveda joks takas. Viskas yra apaugę piktžolėmis. Tie namai kadaise kalbėjo mūsų protėvių kalba, jie verkė mūsų protėvių ašaromis ir aimanavo jų skausmais. Šiandien tie namai nebylūs. Jie žiūri į mus savo juodom akim, kuriose niekas nebešviečia. Tie namai.. Jie nieko nebelaukia. Ir ačiū dievui.
Svaigsta galva. Nesuprantu, kaip šitaip toli galėjo vykti gyvenimas. Gerai žinome, kad šiame kaime kadaise gyveno nemažai lietuvių, bet nesuvokiu to. Kaip taip toli, taip sunkiai pasiekiamoje vietoje... Kaip čia galėjo būti dalis manęs, dalis mano tautos, mūsų žmonės, lietuviai. Kaip?
Aš einu ir matau, kaip. Aš dėkoju likimui, kad pamačiau. Ne patyriau, ne išgyvenau, o tik pamačiau.
Galiausiai gale kaimelio pamatome šviesą! Ji dega viename iš namų, ten gyvena vienintelis šio kaimo gyventojas Vladimiras. Vladi Mir – valdyk pasaulį – reiškia jo vardas. Ir jis valdo savo pasaulį. Savo apleistą Kurilovo, iš kurio žmonės išsikėlė senokai, o 2001 metais iš jo buvo atimtos miesto teisės, uždarytas pašto skyrius, išmontuota elektra.
Vladimiro kieme burzgia generatorius. Įeiname į namą. Čia karšta, nes jis ką tik kepė duoną. Pasižiūriu į Unę. Unė sako, ji kosmose. Aš irgi su ja. Dvi kosmonautės po 50 kg, su visai ne moteriškom kuprinėm, didžiuliais sunkiais batais, bet svarbiausia – lengvomis sielomis – po visos dienos kelionės pagaliau pasiekė savo viršukalnę – Kurilovo miestą, kur 11 metų nebuvo įžengusi jokia moteris. Nežinau, kaip jaučiasi Unė, aš jaučiuosi kaip sapne.
Kaip per sapną girdžiu Arnoldą kalbant su stovyklavietėje likusia grupe. Nusprendžiama jiems likti Kuzurovo miestelyje ir ten sutvarkyti kapines. Mes darbuosimės Kurilovo. Bet tai bus rytoj, o dabar mums labai reikia pamiegoti.
2015 liepos 26 d.
10 diena, Kurolino - Kuzurovo
Dešimtą ekspedicijos dieną pabundame pusę devynių ryto. Laukia daug darbų. Iš pradžių aplankome vienas kapines. Randame katalikiškų kryžių, bet jie Vakarų ukrainiečių. Žinoma, sutvarkome ir juos.
Einame toliau į Kurolino kapines. Katalikiškų kryžių yra, bet užrašų nebelikę. Nežinome tiksliai, kurie jų yra mūsiškiai. Bet tikrai žinome, kad būtent čia palaidoti lietuviai. Vaikinai su Vladimiro pagalba pagamina kryžių. Unė užriša vėliavą. Giedame himną. Kažin, kiek metų čia neskambėjo lietuviški žodžiai?
Galiausiai pasivaikštome po išnykusį kaimą. Fotografuojame viską, ką matome, visus čia buvusio gyvenimo įrodymus. Mes žinome, kad jų ypač laukia čia gyvenę, o dabar į Lietuvą grįžę tremtiniai.
Įeiname į mokyklą. Mėtosi vaikiškos sulūžusios slidės, vadovėliai suplėšytais puslapiais, biologijos pamokoje naudota mokomoji medžiaga. Einame pro namus. Juose ant palangių palikti puodeliai ir ąsočiai, į kuriuos priliję, o atrodo, kad tik vakar kažkas pamiršo numalšinti troškulį.
Kaip norėtume žinoti, kur gyvenote Jūs, kuris namas Jūsų. Gaudau akimis kiekvieną namą, kiekvieną slenkstį, noriu įsidėmėti ir parsivežti savo galvoje prisiminimų. Aiškiai suvokiu, kad niekada čia negrįšiu. Taip pat suvokiu, kad šviesoje nebijau šios vietos. Šviesoje niekas nieko nebijome.
Atsisveikiname su Vladimiru ir išvykstame. Laukia 5 valandų kelionė visureigiu. Sulipame kiaurai šlapi, nes visą dieną lijo. Bet tai kažkodėl atrodo toks niekis palyginus su tuo, ką matėme ir ką patyrėme.
Devintą vakaro pasiekiame stovyklavietę, kur mūsų laukia geriausi draugai. Būtent! Geriausi draugai. Visi glėbesčiuojamės ir džiaugiamės, kad kelionė pavyko sėkmingai. Mes netgi bučiuojamės! Nežinau, ar su šiais žmonėmis gyvenime kas nors bendro sietų. Bet čia, ekspedicijoje, kur mes patyrėme daugybę iššūkių, aš suvokiau, kad viską žmogus gali įveikti, tačiau ne vienas, o tik su draugais. Todėl remiesi į stipresnį petį ir savo pasiūlai kitam. Su šiais žmonėmis aš eičiau į mūšį. Su savimi – į karą.
Paskutinis žodis
Šiandien, jau grįžus į Lietuvą, manęs daug kas klausia – ką tu supratai apie tremtį toje ekspedicijoje? Tada aš sakau – o ką gali suprasti žmogus, „ištremtas“ savo noru? Ką gali suprasti, kai turi bilietą atgal? Ką tu gali suvokti apie protėvių išgyventą baimę, kai pats nebijai nieko? Štai ką aš supratau apie tremtį. Kad kažkada bijojome, o dabar ne. Todėl už laisvės dovaną esame skolingi. Ir tai visai nereiškia, kad dabar kiekvienas turime vykti tvarkyti kapų. Aš tik manau, kad savo Gyvenime įveiktume daug daugiau iššūkių, jeigu Gyvenimą laikytume išbandymu arba bent jau nedidele ekspedicija. O ne švaistytume jį kaip didžiausi bailiai.
Julijos Ciurupos tekstas, misijasibiras.lt nuotraukos
