Per 40 metų organų transplantacijai atidavusį profesorių Balį Dainį (80 m.) galima vadinti vienu iš transplantacijos Lietuvoje krikštatėvių. Dalyvavęs pirmoje inksto transplantacijos operacijoje, atlikęs pirmąjį kepenų persodinimą profesorius savo indėlį vertina kukliai, tačiau neslepia susižavėjimo per tą laiką medicinos ir mokslo pasiekta pažanga. „Tai, ką turime šiandien, yra fantastika!“ – džiaugiasi Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM kalbinamas prof. Balys Dainys.

Daugiau nei prieš 50 metų dalyvavote pirmojoje inkstų transplantacijoje – nusikelkime mintimis į tas dienas – kokios vyravo nuotaikos, kokias viltis į tai dėjote?

Tai buvo seniai... Profesorius Algimantas Marcinkevičius man pavedė pradėti inkstų transplantacijas. Dabar mes žinome, kad tai yra didžiulis mechanizmas, kuriame dalyvauja imunologai, urologai, viską koordinuojantis Nacionalinis transplantacijos biuras ir t.t. O tada – viskas vienam žmogui, galite įsivaizduoti! Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pirmieji transplantacijų bandymai vyko dar iki manęs – 1964 m. eksperimentines operacijas šioje srityje pradėjo prof. Egidijus Barkauskas, tačiau vėliau jis pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.

Praėjus pusantro mėnesio po pirmosios mano atliktos inkstų persodinimo operacijos ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos. Mums, tuo laiku teturėjusiems du vaistus,  nepavyko susitvarkyti su ta imunologine reakcija. O ir ligonis buvo labai dializės nuvargintas. Norint, kad pacientas būtų tinkamai paruoštas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti, ligoniai jas sunkiai pernešdavo.

Naujoje srityje nesėkmės neišvengiamos – kaip jausdavotės po nepavykusių operacijų?

Tai būdavo didžiausias sukrėtimas. Tų nelaimių aš negaliu pamiršti net ir dabar... Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Ir viskas po truputėlį gerėjo. Gerėjo hemodializė, imunologinė tarnyba, jau anksčiau ir tiksliau buvo galima diagnozuoti inksto atmetimo reakcijas. Dabar gi galima persodinti net skirtingų kraujo grupių inkstus – įsivaizduojate, kokie pasiekimai! O tada, pagal mūsų įsivaizdavimą stengdavomės, kiek leido to laiko pasaulio medicinos žinios, kaip galima geriau parinkti imunologiškai sutampančius inkstus. Žinoma, rezultatai buvo toli gražu ne tokie, kokių norėjome.

Bet buvo ir sėkmingų...

Tikrai taip – yra žmonių, kurie su persodintu inkstu gyvena jau arti penkiasdešimties metų.

Tais laikais viską reikėjo pradėti nuo nulio. Neturėjome skysčių organų konservavimui – patys juos ligoninėse, vaistinėse gamindavome iš cheminių medžiagų, kurias buvo labai sudėtinga gauti. Net ir tie plastikiniai maišeliai, kuriuose transportuodavome inkstus – ir juos iš pradžių patys gamindavome, o sterilizuoti veždavome į Minską. Dabar sunku ir įsivaizduoti, bet tada kiekviena smulkmena būdavo pasiekiama didžiulėmis pastangomis.

Palyginkite, kokios pažangos nuo to laiko pasiekė medicina ir mokslas.

Vienu metu aš vienas buvau atsakingas ir už inkstų transplantacijai ruošimą, ir už pačią transplantaciją. Žinoma, kas duos komandą, kai tos operacijos buvo nedažnos, o ir rezultatas ne toks, kokio norėjosi. Ir nebuvo aišku, į ką transplantacija eina. Net kai kurie valdžios atstovai tada manė, kad tai yra klinikiniai eksperimentai, kuriuos reikia uždrausti.

Tačiau kai visi pamatė, kad transplantacija gelbsti žmones, kad šie išgyvena ir gyvena, kad jie gali atsijungti nuo dializės ir gyventi savarankiškai, nuomonė pasikeitė. Dabar Lietuvoje yra beveik 70 dializės centrų, o tada buvo vos kelios dializės vietos Kaune ir Vilniuje. Ligoniai, laukdami transplantacijų, tiesiog gyvendavo ligoninėse. Tad tai, ką turime šiandien, yra fantastika.

Šiandien be organų transplantacijos neįsivaizduojame nefrologijos, kardiochirurgijos, gastroenterologijos, endokrinologijos, oftalmologijos. Neįsivaizduojame pulmonologijos, nors plaučių transplantacijų atliekama ir mažiau. Tada sunkiai įsivaizdavome, kad ateityje bus tokia tarnyba. Jei anuomet manęs būtumėte paklaususi, kokia ateitis laukia transplantacijos, būčiau atsakęs „nežinau“.

Pažanga didžiulė, viskas pasikeitė neatpažįstamai! Vien ką reiškia Nacionalinio transplantacijos biuro darbas, organų donorystės organizavimas, o iki jo atsiradimo patys viską darėme. Kol buvau vienas, pats ir su mirusiųjų artimaisiais kalbėdavau. Žinoma, tų atsisakymų buvo gerokai daugiau nei dabar. Mus apšaukdavo, išgirsdavome labai negražių žodžių. Šioje srityje dirbau apie 40 metų ir per tą laikotarpį esu visokių dalykų matęs ir girdėjęs. Dabar nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie transplantaciją, o tada, prieš 50 su viršum metų, žinia apie organų paėmimą ir persodinimą būdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir prilygo galvos persodinimui.

Kokių žodžių rasdavote kreipdamasis į mirusiojo artimuosius?

Pareikšdavau didžiausią užuojautą, o paskui pasakydavau, kad niekas pasaulyje nebegali išgelbėti jūsų žmogaus. Ir pereidavau prie to, kas yra transplantacija, gal girdėję apie ją, gal tokiu būdu išgelbėtų pažįstamų turintys. Ir kai kurie žinodavo.

Čia, beje, reikėtų paminėti, kad tarybiniais laikais iki tam tikro laiko buvo net tokia nerašyta nuostata, draudžianti kalbėti su giminėmis dėl aukojamų organų. Žinote, kodėl? Todėl, kad tarybinis žmogus priklausė liaudžiai. Vadinasi, ir mirusysis – valstybės.

Šiandien situacija donorystės srityje, žinoma, geresnė. Tačiau ją gaubia mitai, gąsdinimai. Sakykite, gerbiamas profesoriau, kas padėtų žmonėms suvokti, kad donorystė – geranoriškas aukojimas, dažnai kitam suteikiantis neįkainojamą dalyką – gyvenimą?

Kalbėjimas ir dar kartą kalbėjimas. Kad žmonės žinotų ir suprastų. Aišku, su jaunimu turbūt gerokai lengviau – jie tai supranta ir, matyt, ne vieną su persodintu organu pažįsta.

Bet, įsivaizduoju, yra ir močiučių – didžiausia mano pagarba joms – kurios gal ir nelabai girdėjusios apie donorystę, gal ir pažiūros jau senokos. Ir jų nereikia spausti – mes jų neperkalbėsime, tad ir nedidinkime jų skausmo.

O šiaip labai naudingi ir informatyvūs yra pasakojimai apie žmones, kurie gyvena su persodintais organais. Jei surinktume visus Lietuvos žmones su transplantuotais organais, turbūt susidarytų nemažas bažnytkaimis, o gal net ir mažesnio rajono centras. Tai tikrai daro įspūdį! Anksčiau sakydavau: žmonės, na, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar populiarūs krematoriumai, tad sakau: na, nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.

Tikiu, kad ateityje situacija bus dar geresnė. Jaunimui donorystė bus kaip taisyklė.

Dializes šiuo metu atlieka arti pusantro tūkstančio žmonių, tačiau inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąraše – vos per šimtas jų. Kaip manote, kodėl taip yra?

Yra garbaus amžiaus ligonių, kurie turi įvairių gretutinių ligų ir jiems transplantacija nelabai rekomenduojama. Kitus pacientus reikia paruošti, šalinti infekcijos židinius. Na o kad dializuojamas ligonis nenorėtų transplantacijos – sunkiai įsivaizduoju. Žinoma, atsiras vienas kitas, kuris bijo, nenori. Tačiau gydytojai, tikiu, jiems papasakoja apie transplantacijos pranašumą ir pasiūlo. 

Nes kad ir kokia gera šiais laikais yra hemodializė, vis tiek žmogus yra pririštas prie jos, ir tai nėra pilnavertis gyvenimas. O po transplantacijos, nors ir reikia vartoti tam tikrus vaistus, tačiau ligonis grįžta į visiškai pilnavertį gyvenimą ir jo net negalima vadinti ligoniu – jis būna jau pasveikęs. Na o jei kur rajone gyvenančiam dializuojamam žmogui ir trūksta informacijos apie transplantacijas, būtent dėl jo ir yra labai svarbu pasakoti istorijas, kaip žmonės gyvena po jos. Informacija čia – pats svarbiausias dalykas.  

Greta donorystės ir transplantacijos Jums visada rūpėjo ir pacientai – Jūsų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“, kuri šiandien vienija transplantacijų laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones.

Sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o iš pasidalinto skausmo belieka pusė. Tad kai žmonės sueina, pabendrauja, pakalba, jiems ir jų bėdos atrodo mažesnės. Jie mato, kaip gerai jaučiasi žmonės po transplantacijos, kokie jie laimingi ir taip gimsta viltis, kad ir jiems viskas bus gerai, kad ir jie galės puikiai gyventi. Tai ligoniams pakelia ūpą, padeda apsispręsti. Gyvas pavyzdys yra puikus donorystės skatinimas.

Taip pat skaitykite: