Daugiau nei 1 tūkst. kilometrų – tiek per pastaruosius pusantrų metų pėsčiomis po Lietuvą nuėjo jonavietė Inga Prokofjeva. Kelionės pėsčiomis ir mandalų piešimas – dvi didžiausios moters aistros. Užauginusi dukrą jonavietė dabar daug dėmesio skiria savo pačioms pomėgiams, tačiau toli gražu ne visi jos pomėgius supranta.
Vietoje triukšmingo vakarėlio – kelionė pėsčiomis, vietoje didelės kompanijos – vienatvė piešiant. Taip dažniausiai laiką leidžia I.Prokofjeva. Tiesa, moteris nevengia ir tradicinių moteriškų „pramogų“ – vaikštinėjimo prekybos centruose. Tačiau ir čia ji dažnai užsuka į sportinių prekių parduotuves, o nemažą jos garderobo dalį sudaro įvairūs sportiniai drabužiai ir batai, kurių reikia ne tiek ir mažai.
Pirmą kartą nuėjo 100 kilometrų
Praėjusį savaitgalį I.Prokofjeva sako pirmą kartą nugalėjusi save – per beveik 24 valandas ji įveikė 100 kilometrų pajūriu nuo Šventosios iki Nidos. Čia vyko jau tradicinis „Trenk Turo“ organizuojamas pėsčiųjų žygis.
Nors žygeiviai galėjo rinktis ir trumpesnius maršutus, jonavietė ryžosi eiti maksimalų. „Iki tol daugiausiai vienu kartu buvau nuėjusi 50 kilometrų. Pernai bandžiau įveikti 100 kilometrų, bet trasos nebaigiau, o namo grįžau kruvinomis kojomis“, - pasakojo moteris.
Anot Ingos, dabar labai populiaru kalbėti apie motyvaciją – jei jos turi, vadinasi, viskas pavyks: „Neturėjau jokios motyvacijos. Aš tiesiog norėjau tai padaryti. Maniau, jei nepavyks – maršruto nebaigsiu. Kai liko paskutiniai 30 kilometrų, patikėjau, kad juos tikrai nueisiu“.
Tačiau žygeiviams, kurių Lietuvos pajūryje surinko daugiau nei 2 tūkstančiai, labiausiai trukdė lietus. „Dieną nelijo, tačiau lijo visą naktį. Buvo ir vėjas, o eiti pajūriu yra gerokai sunkiau, nei miško keliuku. Kai eini net ir lyjant naktį – nešalta, tačiau vos sustoji pailsėti – darosi šalta“, - pasakojo I.Prokofjeva.
Žygio sėkmė priklauso nuo batų
Įveikti ne tik 100, tačiau ir 50 kilometrų nėra lengva. Todėl žmogus, kuris nėra vaikščiojęs ar nėra geros fizinės formos, tokio atstumo neįveiks.
Tiesa, labai didelė žygio sėkmės dalis – batai. Tačiau net ir įsigijęs pačius geriausius batus niekada nesi tikras, ar kelionė nesibaigs skausmingomis nuospaudomis. Kartais jos būna tokios skausmingos, kad eiti fiziškai tiesiog negali.
„Kai eini, o tau visu kūnu tvinkčioja skausmas – buvo taip kelis kartus. Šį kartą, eidama 100 kilometrų, labai bijojau nuospaudų. Tačiau finišavau tik su viena nuospauda ant piršto, bet ta viena nuospauda būna po kiekvieno žygio, todėl aš į ją jau nekreipiu dėmesio“, - pasakojo jonavietė.
Batus, su kuriais nuėjo 100 kilometrų, Inga pirko dėvėtų drabužių parduotuvėje, ir jie tekainavo 15 eurų: „Grįžusi namo iš džiaugsmo net pabučiavau batus“.
Moteris yra pirkusi ir firminėse parduotuvėse parduodamus labai brangius batus, tačiau ne kaina yra batų rodiklis. Jie arba tinka, arba ne.
Pasirinkimas - didelis
Pėsčiųjų žygiuose Inga dalyvauja jau pusantrų metų. Lietuvoje juos organizuoja nemažai įvairių klubų ir organizacijų, todėl rinktis yra iš ko.
Keliaudamas pėsčiomis pamatai ir kitokią Lietuvą, nei ji rodosi pro automobilio langą. Priklausomai nuo žygio maršruto, žygeiviai apsilanko ir regioniniuose parkuose, įdomiose lankytinose vietose, kartais – brenda pelkėmis, braunasi miškais.
Dažniausiai žygeiviams išdalinami žemėlapiai, taip pat būna sužymėtas kelias. Kai kurie žygių organizatoriai žygeivius veda patys.
Pagal savo galimybes žmonės renkasi ir maršrutus - nuo 20 iki 50, ar net 100 kilometrų. Žygiuojant yra įrengti ir postai. Juose žygio kortelėje dedamos žymės, o baigus maršrutą – įteikiami diplomai.
Postuose taip pat galima pasipildyti vandens atsargas, užkąsti. Priklausomai nuo žygio organizatoriaus, kartais siūlomas ir karštas maistas, arbata. Jei žygeiviai tęsti kelionės nebegali – juos parveža organizatoriai.
Mandala gimė iš lėkštės
Dar vienas jonavietės pomėgis – mandalų piešimas. Ir ėjimas, ir mandalos turi vieną bendrą savybę – galimybę pabūti pačiam su savimi.
„Kartais einu grupėje, kartais – viena. Eidama 100 kilometrų mintyse ėmiau dainuoti dainas – taip norėjau kuo mažiau galvoti apie likusius kilometrus. Buvo sunku“, - sakė jonavietė.
Mandalas Inga piešti pradėjo maždaug tuo pat metu, kaip ir dalyvauti pėsčiųjų žygiuose, o pirmoji jos mandala gimė iš lėkštės.
Vėliau moteris dalyvavo seminaruose, nuolatos tobulino įgūdžius. Šiuo metu visas savo pieštas mandalas Inga viešina ir socialiniame tinkle „Fecebook“, sukūrusi ir atskirą mandalų paskyrą „Sapnuoju mandalą“.
Iš rytų šalių atkeliavusios mandalos, pasakoja Inga, nėra tik paprastas piešinys. Greičiau jau – tam tikra meditacijos forma.
„Kartais jų piešimas tik atpalaiduoja nuo visų dienos rūpesčių ir nuotaikų, o kartais – atvirkščiai: visos dienos mintys tarsi išsilieja į mandalą“, - pasakojo I.Prokofjeva.
Piešimas – laikas sau
Mandala – atsikartojančių geometrinių figūrų, ženklų ar simbolių ratas.
„Man patinka tas atsikartojimas, patinka tai, kad nėra griežtų taisyklių. Pagrindinė mandalų piešimo taisyklė – nėra jokių taisyklių. Be abejo, jei kalbėtume apie mandalas, kurias piešia Tibeto vienuoliai, tai būtų visai kas kita – ten yra ir atitinkamas spalvų skaičius, ir kitos griežtos taisyklės“, - sakė jonavietė.
Piešti mandalas jonavietei labiausiai patinka tada, kai namuose ji lieka viena. Vienos mandalos piešimas trunka maždaug penkis-šešis vakarus.
„Mandalų piešimas man tapo jau daugiau nei pomėgiu. Tai - laikas sau, kurį aš labai vertinu, buvimas su savimi, mėgstama muzika ir tais ornamentais, kurie gimsta tik tuo momentu, tarsi patys išslysta iš rankos. Ir kartais ne visada pasiseka juos atkartoti netgi tame pačiame piešinyje.
Tai savotiška meditacija, kada galiu "atsijungti" nepastebėdama slenkančio laiko, skaudančios nugaros, laukiančių kitų darbų. Mano mandalos - tai mano mintys, svajonės, teigiama energija, kuri, manau, lieka piešinyje dar ilgam. Džiaugiuosi, kad tai turiu. Tyliai, neskubėdama, vingiuodama iš suglaustų delnų, kildama iš nusiraminusios sielos, gimsta mantra“, - sako I.Prokofjeva.
Mandala, sako Inga, yra kaip langas ar durys – galima išeiti arba kažką įsileisti: „Į užbaigtą mandalą galima tiesiog žiūrėti, medituoti ir tai nepabosta“.
I.Prokofjevos kelionės ir piešiniai – nuotraukų albume
