Mokytojo profesija, ko gero, viena atsakingiausių. Juk geras mokytojas gali užauginti visavertę asmenybę ir, atvirkščiai, kartais pedagogams nepavyksta padrąsinti talentingų vaikų, atrasti teigiamas sunkaus elgesio moksleivių puses. Tad, renkantis mokytojo specialybę, natūraliai kyla klausimas – ar tikrai galiu būti mokytoju?  

 

Trečiojoje projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje atsakymų į šį klausimą ieškojo VDU Švietimo akademijos edukologijos krypties doktorantė, dėstytoja, buvusi pradinių klasių mokytoja Ingrida Mereckaitė, VU Vaikystės pedagogikos III kurso studentas Vaidotas Janulis ir VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos – anglų kalbos pedagogikos ir antrosios užsienio kalbos II kurso studentas Domantas Žukauskas. 

 

Apsisprendimas tapti mokytoju 

 

Šiuo metu jau dėstytoja dirbanti buvusi pradinių klasių mokytoja Ingrida Mereckaitė tinklalaidėje pasakojo, jog mokytoja norėjo būti nuo mažumės. 

„Galbūt sprendimą tapti mokytoja nulėmė, jog mano artimoje aplinkoje buvo žmonių, pasirinkusių mokytojo kelią. Dar vaikystėje mokytojavimas man atrodė kaip svajonių darbas. Lygiai tą patį galvoju ir šiandien“, – su šypsena prisimena I. Mereckaitė. 

 

Tuo tarpu Domantas, pokalbio metu išdavęs, jog šio klausimo, kaip sugalvojo tapti mokytoju, itin nemėgsta, teigė, jog šį kelią pasirinko natūraliai. 

„Galbūt būsiu labai nepopuliarus, sakydamas, kad tie pirmi žingsniai pasirinkimo link buvo dar mokykloje. Ko gero, trečioje klasėje kilo mintis užaugus būti mokytoju, o tam įtakos turėjo tuometinė anglų kalbos mokytoja, kuri sužavėjo savo charizma, gebėjimu sudominti vaikus bei interaktyviais sprendimais pamokų metu“, – savo pasirinkimą komentavo D. Žukauskas. 

 

Vaidotas Janulis pasakojo, jog dėstytojai dažnai klausia studentų, kodėl pasirinko šią profesiją, tačiau atsakymą pateikti ne visada yra lengva. 

„Mano pasirinkimas atėjo vos ne instinktyviai. Manyčiau, jog dvylika klasių pabaigęs žmogus jau neblogai save pažįsta ir, žinodamas, kokias savybes turi, kokie jo elgesio bruožai, gali rinktis kelią, kuris jam tinkamiausias. Aiškumas atėjo tuomet, kai atradau, jog turiu daug empatijos ir man patinka kitiems padėti siekti jų tikslų“, – mintimis dalijosi V. Janulis. 

 

Su studentais dirbanti Ingrida pakomentavo, jog pati dažnai „kankina“ savo studentus, klausdama, kodėl jie pasirinko pedagogikos studijas, kaip jie atėjo iki čia.  

„Ką rodo tyrimų rezultatai ir ką aš po paskaitų ciklo pasitvirtinu sau – daugelis būsimų mokytojų ateina į mokyklą ir jų vidinė motyvacija yra daryti įtaką kitiems. Ypač pradinių klasių mokytojai, kadangi šioje srityje pokytis dirbant su vaikais pasimato labai greitai“, – idėjas, kodėl jauni žmonės renkasi mokytojo kelią, komentavo I. Mereckaitė. 

 

Kaip „atrakinti“ ir sudominti klasę vaikų 

 

Paklausti, ar nebaisu stovėti prieš klasę vaikų, jaunieji pedagogai pasakojo, jog svarbiausia sau pačiam atsakyti į pagrindinius klausimus ir į sunkumus žvelgti kaip į pamokas sau. 

 

„Mokytojo darbo specifika yra ta, jog baimę mes transformuojame į jėgą. Būna būsimų mokytojų, kurie pripažįsta, jog abejoja, ieško savęs. Tokiems žmonėms visada sakau, kad paklauskit savęs, ar galėsite kasdien penkias valandas stovėti ant scenos ir džiaugtis. Iš jūsų širdies turi „eiti“ šiluma, empatija, turite išmokti savotiškai „įeiti“ į vaidmenį, kuomet tu labai greitai mąstai, priimi sprendimus, operuoji informacija bei kalbi viešai. O, būtent, viešas kalbėjimas yra viena didžiausių baimių. Taigi, reikia mokėti baimę transformuoti į tą pozityvią energiją“, – savo patarimais jauniesiems pedagogams dalijasi I. Mereckaitė. 

 

VDU Švietimo akademijos studentas Domantas pasakojo, jog iš kiekvieno vaiko galima kažką pasiimti. Tai labai paprasta tiesa, tačiau didysis klausimas, kaip reikia tą padaryti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko. 

 

Dabar jau dėstytoja dirbanti Ingrida Mereckaitė pasakoja, jog studijas derino su darbu ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai leido geriau pažinti vaikus ir jų poreikius. 

 

„Kai tik įstojau mokytis, kai būdavo praktikos, aš sukurdavau nerealius pamokų planus, ateidavau pas vaikus ir gaudavosi visiškas „šnipštas“, tai tiesiog neveikdavo. Aš analizuodavau, kas yra negerai, kodėl man nepavyksta. Ir aš supratau paprastą dalyką – aš nemoku kalbėti su vaikais. Dėl to aš įsidarbinau darželyje, kad galėčiau pažinti mažiausius vaikus, kad suprasčiau, kokių auklėtojų jie klauso, o kokių neklauso, kokios veiklos motyvuoja, skatina. Per tai aš analizavau vaikus. Klausydavau paskaitų ir matydavau, kas realybėje vyksta, kokie metodai labiausiai veikia. Atėjusi į mokyklą dirbti, aš jau buvau atradusi save kaip mokytoją. Kaip aš stoviu, kaip aš drausminu vaikus, kaip aš pagiriu vaiką, kaip aš atpažįstu išdykusį vaiką, kuris dažniausiai yra jautrus vaikas, kuriam svarbu jaustis matomam ir svarbiam. Kai dabar jau esu dėstytoja ir dirbu su studentais, džiaugiuosi, kad galiu padėti, pasidalyti patirtimi, nes dažniausiai mes mokom pozityvių dalykų, tačiau reikia kalbėti ir apie nesėkmes, kurios yra visiškai normalu. Svarbu studentui pasakyti, ką tada daryti, kaip priimti tai, kad tau neišeina“, – patarimus būsimiems pedagogams dalija I. Mereckaitė. 

 

Šiuolaikinės pedagogikos studijos – kokios jos? 

 

Visi trys pašnekovai pasidalijo įspūdžiais apie pedagogikos studijas.  

 

„Daugėja asmenų, kurie nori persikvalifikuoti ir atranda save kaip mokytojus. Pastebiu, jog pedagogikos studijas renkasi žmonės su ypatinga motyvacija. Šiuo metu tikrai yra pasikeitę ir studentai, ir studijavimo forma. Pripažinkime – Lietuva yra labai nevienalytė. Mokytojai, dirbantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, patiria vienokias problemas, regionuose dirbantys mokytojai – kitokias. Mano kaip dėstytojos užduotis – paskaitos metu sukurti tokią atmosferą, kad visi jaustųsi visaverčiais dalyviais ir būtų išgirsti“, – teigia I. Mereckaitė. 

 

Vaidotas pasakoja, jog tai, ko tikėjosi iš studijų, pasitvirtino.  

„Kadangi studijuoju pradinį ugdymą, tai specifika tokia, jog tenka gilintis į skirtingas sritis, studijos įdomios, džiugina veiklų įvairovė“, – savo patirtimi dalijosi V. Janulis. 

 

Kokios asmeninės savybės būtinos mokytojui 

 

Pokalbiui pasisukus apie mokytojų savybes, pašnekovai kartojo, jog svarbu būti savimi ir nebijoti klysti, ieškoti, nuolat tobulintis. 

„Aš visada skatinu savo studentus būti autentiškus, pasitikėti savimi, būti lyderiais ir yra vos keletas punktų, ką atėjęs į klasę turi su savimi atsinešti. Tai yra kultūra, susitarimai, taisyklės, kokį toną duosi klasėje. Bet kitas labai svarbus dalykas – tai nuolatos stebėti, kaip keičiasi vaikai, kokia yra komanda, kokia yra bendruomenė. Stebėjimas ir analizavimas – tai, ką nuolatos turi daryti mokytojas. Mano nuomone, labai svarbu išmokyti ne tik didaktinių dalykų, psichologijos subtilybių, bet ir išmokyti priimti nesėkmes, nes tai visiškai normalu“, – būsimus mokytojus drąsina I. Mereckaitė. 

 

Tinklalaidės pašnekovai dalijosi mintimis, jog vaikai yra ugdomi per ryšį ir per santykį. Vienais etapais jis labai artimas, kitais – šaltesnis. Būnant mokytoju ypač svarbu būti vaikų draugu, bet ne „draugeliu“. Svarbu viduje nusistatyti ir išlaikyti ribas, kiek atvirauti su vaikais, ką sakyti, o ką apie asmeninį gyvenimą pasilikti sau.  

„Man asmeniškai viena svarbiausių mokytojų savybių yra žmogiškumas, paprastumas, mokėjimas susikalbėti. Tokie mokytojai, kurie moka kurti ryšį, man kelia susižavėjimą. Taip pat charizma yra viena iš savybių, kuri labai svarbi mokytojui. Mokėjimas vietoje ir laiku pajuokauti, taip padaryti trumpą pertraukėlę ir grįžti prie mokymosi proceso“, – mintimis apie mokytojams reikalingas savybes kalbėjo D. Žukauskas. 

 

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje. 

ŠMSM inf.

Taip pat skaitykite: