Susiskambinus su Meda video skambučiu, už jos nugaros - Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo nuotrauka. Sutariame, kad abi labai pasiilgstame universiteto erdvių bei gyvo kontakto su dėstytojais bei studentais. Čia Meda praleisdavo itin daug laiko - bevaikščiodama tarp istorijos ir filosofijos fakultetų, besimokydama bibliotekoje. Tiesa, dabar, gyvenant karantine, mokantis bei dirbant nuotoliniu būdu, galima tikrai daugiau suspėti - Meda ne tik dirba, bet ir yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, daugiau laiko atranda grožinei literatūrai. Šiandien su Meda - apie studentišką gyvenimą karantine, tyrinėjamą madą, ryšius su Jonava ir daug daugiau.

Meda, šiuo metu esi ketvirto kurso bakalauro studentė, tad norėjau paklausti, kuo šiuo metu gyveni kaip studijas baiginėjantis žmogus? Ar šis laikotarpis Tau panašus į dvyliktą klasę mokykloje?

Aplinkui yra labai labai daug galimybių, pasirinkimų, variantų, ką veikti. Atrodo, ne ką mažiau nei po dvyliktos klasės. Aišku, karantinas taip atsibodo, kad šiuo metu galvoje ne kokie karjeros planai, o tolimos kelionės, išsiilgtas kultūrinis gyvenimas, daug kitokių svajonių, planų. Jaučiuosi gana entuziastingai.


Aišku, mokykloje turėjau nuostabių mokytojų, kurios mane įkvėpė pasirinkti istorijos studijas. Tačiau abitūros laikotarpis nebuvo labai malonus, universitete jaučiuosi žymiai labiau įkvėpta ir motyvuota. Todėl norėčiau tuo pačiu patarti abiturientams, kad nesileistų būti nurašomi ir išnaudotų šį laiką mus supančio pasaulio pažinimui, skaitymui.

Kokius metodus taikai dabar, karantino metu, kad pavyktų kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį, toliau sėkmingai mokytis bei sveikai gyventi?

Man tikriausiai pats didžiausias iššūkis yra tai, kad negaliu lankytis universiteto auditorijose ir centrinės bibliotekos skaityklose, nes būtent tenais aš anksčiau susikurdavau atmosferą, kurioje man gera ir nesunku mokytis. Todėl namų aplinka kelia iššūkių ir dažnai neįpareigoja tiek, kiek norėtųsi. Taip pat mane labai dažnai kankina įvairūs egzistenciniai klausimai, tad stengiuosi stebėti, apie ką aš galvoju, užsirašyti ir vėliau analizuoti bei spręsti iškilusias problemas.


Kas man padeda? Naujos muzikos atradimas, skaitymas. Anksčiau nelikdavo laiko grožinei literatūrai tačiau dabar ją atrandu iš naujo ir išnaudoju skaitymo terapines galimybes - bandau bent trumpam atsiriboti nuo savų problemų ir mėgautis kitų istorijomis. Be to labai padeda nors ir nuotoliniai, bet pokalbiai, diskusijos su draugais, o dabar jau galima ir išeiti pasivaikščioti bei padiskutuoti, tai tikrai suteikia energijos. Labai džiaugiuosi, kad galiu grįžti į savo gimtąjį kraštą, tenais pasidžiaugti gamta, savo brolių ir sesės kompanija, juos įkvėpti. Taip atsiranda balansas tarp mokslų, darbo ir visuomeninės veiklos.


Manau, kad svarbiausia yra laiko planavimas - viską susidėlioti apgalvotai, nepamiršti laiko pertraukoms, poilsiui, fizinei veiklai. Na, ir 8 valandos miego per parą bei nuolatinis svajojimas apie ateitį, kas neleistų pasiduoti negatyvioms? mintimis.

Gal galėtum pasidalinti paskutiniais atradimais muzikoje ir literatūroje?

Pastarosiomis savaitėmis labai daug klausau The Cure ir The Smiths, aštunto ir devinto dešimtmečio roko grupių. Nors tai britiškos grupės, jų besiklausydama jaučiuosi kaip Berlyne važiuodama metro, iki karantino dažnai lankydavau šį miestą. Taip pat stengiuosi klausytis daugiau klasikinės muzikos - paskutinis mano atradimas yra Max Richter perkomponuoti Vivaldi Metų laikai. Kalbant apie literatūrą, šiuo metu skaitau Gabijos Grušaitės romanus. Nors šios knygos galėtų pasirodyti kiek popsinės, tačiau jose yra gana daug įvairių simbolių, jauno žmogaus, turinčio įvairiausių galimybių, egzistenciniai klausimai. Pastarieji yra gana artimi ir man pačiai, todėl labai malonu skaityti. Perskaičiau „Neišsipildymą” ir dabar baigiu skaityti „Stasį Šaltoką”.

Be to, kad baigi studijas, turi ir ne vienas atsakingas pareigas – taip pat dirbi bei esi Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narė, atsakinga už programų ir biuro koordinavimą. Ką šis pavadinimas slepia, kokios tai pareigos? Aišku, jeigu tai ne paslaptis.

Tai tikrai ne paslaptis, mes esame atvira organizacija. Šiuo metu aš koordinuoju mūsų biuro veiklą. Tai darinys, kur yra susirinkę ambicingiausi liberalaus jaunimo skyrių nariai – čia jiems suteikiame galimybę atlikti įvairias jaunimo politikos užduotis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, augti kaip asmenybėms bei mokytis. Dauguma dalykų mūsų organizacijoje vyksta pagal mentorystės principus - esu sukūrusi programą, kurioje orientuojame žmones į veiklos bei domėjimosi sritis, kurios juos traukia. Domimės, kaip jiems sekasi, stengiamės palaikyti, analizuoti, skatiname refleksijos ir grįžtamojo ryšio kultūrą. Taip pat skatiname daugiau skaityti tiek naujienų, tiek klasikinių liberalizmo autorių, diskutuoti, gilintis į tai. O jeigu konkrečiau, tai turiu pasirūpinti darbų planavimu ir užtikrinti, kad augtų jauna karta mūsų organizacijoje. Po programomis slypi visų mūsų renginių įgyvendinimas - tai tiek kontaktavimas su svečiais, lektoriais įvairiems mokymams, konferencijoms ir kitiems renginiams bei ieškojimas alternatyvų, kaip tas veiklas padaryti įdomesnes, prasmingesnes.

Kiek žinau, prie šios organizacijos prisijungei dar būdama mokykloje – kaip nusprendei tai padaryti?

Visų pirma, turėjau gana daug draugų meno mokykloje - jie buvo tikrai atviros ir drąsios asmenybės, turinčios ganėtinai platų požiūrį į pasaulį. Atėjo ir tas laikas, kai devintoje-dešimtoje klasėje kartu su jais pradėjome daugiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, burtis į bendruomenes, kurios daro pokyčius mieste, inicijuoja įvairias veiklas. Turėjau labai didelį norą kažką keisti, pati motyvuoti kitus žmones ir palikti kažką po savęs Jonavoje. Maniau, kad būtent Jonavos liberalus jaunimas yra puiki vieta tam. Nors tada dar neturėjau lyderystės patirties, išėjo taip, kad teko perimti organizacijos valdymo vairą. Buvau pirmininke dvejus metus. Per juos subūrėme tikrai didelę bendruomenę aplink mus, kuri, manau, mieste įsimins dar ilgam. Tikiuosi, kad naujoji karta nepasiduos pandemijos demotyvacijai ir vedini liberalizmo idėjų toliau aktyviai veiks Jonavoje.

Kokie yra keli svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai per šiuos ilgus metus Lietuvos liberaliame jaunime?

Manau, kad visų pirma tai nuoširdumas, gebėjimas bendrauti empatiškai, įsiklausyti. Stengtis būti taikiam, kad tavimi pasitikėtų kiti žmonės ir kartu galėtumėte siekti bendrų tikslų. O antra - argumentų svarba. Vis tiek tenka atstovauti tam tikras idėjas ir negali apie jas šnekėti paviršutiniškai. Visad turi būti pasiruošęs ir turėti, ką pasakyti. Manau, kad tai iš dalies lėmė ir mano studijų pasirinkimą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek laiko jau esi Liberalaus jaunimo narė, taip ir norisi paklausti, kodėl studijuoji istoriją Vilniaus universitete, o ne, tarkim Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ar Teisės fakultete?

Tarp kitko, Lietuvos liberalus jaunimas buvo įsteigtas būtent vienoje iš Istorijos fakulteto auditorijų, 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse, tuo metu jis vadinosi Vilniaus liberalaus jaunimo klubu.


Aktyviai svarsčiau apie studijas politikos mokslų studijas, tačiau taip likimas ir stojimų rezultatai suklostė, jog pasirinkau istorijos bakalauro studijų programą. Kadangi nebuvau pilnai apsisprendusi, ar ateitį norėčiau sieti su politika, pagalvojau, kad ir istorijos studijos yra vieta, kur galėčiau tobulėti. Maniau ir tebemanau, kad istorijoje gali vertinti dalykus iš daug platesnės perspektyvos analizuojant tapatybę, įvairias skirtingas patirtis. Gali daug drąsiau mąstyti apie dalykus ir turėti daug svaresnių argumentų. Tampi labiau kritišku, išmoksti mąstyti. Gebi ir be abejo tau yra žymiai svarbiau ieškoti patikimų šaltinių. Išmoksti interpretuoti. Istorija yra žymiai platesnis ir universalesnis mokslas.

Istorijos visgi Tau nepakako – pasirinkai filosofijos gretutines studijas. Kodėl?

Pirmame kurse atėjau į fakultetą nusiteikusi galbūt nelabai entuziastingai, maniau, kad istorija yra sausas mokslas. Galvojau, kad man galbūt reiktų plačiau susipažinti su žymiaisiais filosofais, išnagrinėti jų darbus, išmokti geriau samprotatuti, nes, manau, tuo metu man to trūko. Tam neturėjau erdvės mokykloje, tad galvojau, kad filosofija užpildysiu spragas. Tuo labiau man patiko ir siūloma programa. Sužinojusi apie gretutines studijas nusprendžiau išnaudoti kelyje pasitaikiusią galimybę. Manau, kad tai buvo vertinga patirtis, nes išmokė logiškai dėlioti sakinius, mintis, turėti svaresnių argumentų, išmokau palyginti skirtingus požiūrius.

Dar įvadinėse paskaitose mums doc. dr. Nerijus Šepetys pabrėžė – filosofija – abstraktybė, istorija – konkretybė. Ar nesunku studijuoti šiuos du mokslus greta? Kaip jie sąveikauja?

Tai, sakyčiau, labai vienas kitą papildantys dalykai. Filosofijos studijose taip pat mokėmės chronologiškai - nuo Antikinės Graikijos mąstytojų iki naujausiųjų laikų. Tie laikotarpiai labai sutapo su tuo, ką studijavome Istorijos fakultete, tad buvo labai įdomu matyti, kaip istoriniai įvykiai atsispindi to meto filosofinėje mintyje ir atvirkščiai. Manau, tai labai papildė mano suvokimą.

Kokios temos filosofijoje tave labiausiai domina?

Mane labiausiai žavi ir intriguoja šiandien aktualios temos, kurios atsiskleidžia postmodernizmo filosofijoje ir nagrinėja visuomenės vartotojiškumą, vertina kultūros įtaką ir suvokimą, globalizacijos bei kapitalizmo reiškinius. Man labiausiai įsiminė Jean Baudrillard, Gilles Deleuze.

Palieskime, sakyčiau, ir tam tikrą Tavo aistrą bei istorijos tyrinėjimų sritį – madą. Ar susidomėjimas šia sritimi atsirado bestudijuojant ir betyrinėjant, ar kaip tik – pasirinkai tyrinėti tai, kas Tave jau kurį laiką traukia?

Mada domiuosi jau gana ilgai. Vaikystėje norėjau būti dizainere, pamenu, kaip pradinėse klasėse su klasioke ruošėme madų žurnalą, kuriame analizavome mados tendencijas. Labai džiaugiuosi, kad jis neišvydo dienos šviesos (juokiasi). Ilgainiui ši aistra buvo kiek apleista, pakeista kitais dalykais, bet man vis tiek visada rūpėdavo, kaip žmonės apsirengę. Ne dėl to, kad jie būtų apsirengę gražiai ar sektų kažkokias tendencijas, bet dėl to, nes, manau, apranga gali atskleisti žmonių vertybes, istoriją, pasaulėžiūrą. Tai, sakyčiau, daug prisidėjo prie dabartinio pasirinkimo tyrinėti madą.


Pirmaisiais studijų metais nelabai gilinausi į mados istoriją, bet kai prieš pusantrų metų pradėjau dirbti Vinted, supratau, kokia yra mados reikšmė - ji yra ir kasdienybės, ir gyvenamo laikmečio atspindys. Iš aprangos galime pamatyti, kuo tuo metu gyveno žmonės, kokios idėjos vyravo. Kai pasirinkau tyrinėti šią sritį, galvojau, jog tai bus kažkas naujo, atradimai su daug erdvės interpretacijai, analizei ir kitokia tema nei daugumos studentų - visi aplinkui mane domėjosi partizaniniais karais, LDK istorija ar modernizmu.

Gal galėtum plačiau papasakoti, į kokius aspektus mados istorijoje giliniesi Tu pati?

Tyrinėjant sovietmečio madą mane labiausiai domina vartojimo aspektas, kaip visuomenė priima madą ir kokia yra jos svarba. Ar jiems yra svarbu rengtis madingai, ar išsiskirti? Kokią įtaką tam daro valdžia bei kitos institucijos, nuomonės formuotojai ir t.t.?
Mano pačios bakalaurinis darbas bus apie šiuolaikinio jaunimo santykį su 7-8 dešimtmečių mada, kadangi ji yra ganėtinai populiari šiomis dienomis. Norėsiu išsiaiškinti, kokios vertybės tai skatina, kokį vaidmenį čia užima nostalgija, estetika ir kokią įtaką daro vartojimo tendencijos.


Mane taip pat žavi mados kaip pasipriešinimo tam tikrai tvarkai veiksnys. Septintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo drąsiau rengtis ir kitaip, negu atveždavo į deficitines parduotuves. Kaip žinome, sovietinė valdžia su tuo kovojo. Čia pasireiškia mados galia.
Labai įdomus yra ir mados žurnalų reiškinys, nes būtent per juos Lietuvą pasiekdavo informacija apie aprangos tendencijas, ateinančias iš Vakarų. Tačiau jos vėluodavo bent 7-8 metus, dažniausiai būdavo supaprastinamos. Žurnaluose vyravo daugiausiai audinių išvaizdos, siluetų aprašymai - žmonės bandydavo pagal juos patys pasisiūti drabužius, o ne įsigyti, kaip dabar įprasta.

Kas tyrinėjant šias temas Tave labiausiai sudomino?

Kalbant apie tarpukario madą man labai įstrigo atmintyje 1929 m. įvykęs madų teismas, kai korporacija „Gaja” apkaltino madą nepadorumu, nehigieniškumu ir neestetiškumu. Šios korporacijos nariai buvo ganėtinai konservatyvaus mąstymo, o mada tuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai pradėjo laisvėti, atsirado daug elegantiškesni siluetai. Čia išryškėja visuomenės susipriešinimas mados klausimu. Na, o vėlyvuoju sovietmečiu mane sudomino ir tai, jog tuo metu Lietuvoje propaguojami kaip priedanga tautiniai elementai buvo pasitelkti ir madoje - tai lietuviškas audinys linas, tautiniai raštai.

Grįžkime prie Tavo šaknų – Jonavos. Koks Tavo santykis su gimtine dabar, po kelių metų gyvenimo Vilniuje?

Labai noriu pasidalinti tokia nelabai patogia situacija, su kuria susidūriau šią vasarą. Kalbėjausi su pirmąja Lietuvos Respublikos ponia Diana Nausėdiene jaunimo organizacijų renginyje - mes ją patys užkalbinome, norėdami išreikšti savo požiūrį ir jinai paklausė, iš kur aš iš tikrųjų esu kilusi. Pasakiau, kad iš Jonavos krašto. Jinai nustebo ir paklausė, ar man nebuvo sunku prisitaikyti atvažiavus iš provincijos į Vilnių. Aš šiek tiek įsižeidžiau, nes manau, kad Jonava yra labai kultūringas miestas ir sostinės gyventojai per daug nesiskiria nuo jonaviečių. Man tikrai nebuvo sudėtinga atvažiavus į Vilnių.


Grįžtant prie santykio su Jonava, mano abidvi šeimos pusės yra kilusios iš Jonavos, čia tebegyvena ir mano seneliai iš abiejų pusių, ir didelė dalis giminių. Taip pat mano santykį su Jonava labai stiprina sentimentai tam tikroms vietoms. Pamenu, kaip nuo mažens tekdavo lankyti šokių kolektyvą kultūros centre, tad visi koridoriai ir užkulisiai man yra mintinai žinomi. Vėliau lankiau ir Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, kurioje praleisdavau daug laiko, sukūriau labai daug gražių ir tvirtų draugysčių, kurias dar puoselėju iki dabar. Vis svajoju, kaip po karantino galėsiu aplankyti savo mokytojas meno mokykloje, nes, manau, ta vieta labai stipriai suformavo mane, mano požiūrį į kultūrą, meną, išmokė bendrauti su žmonėmis. Dar, manau, kad svarbu paminėti ir „Achemą, kadangi mokiausi tokioje neformalaus švietimo institucijoje, kuri tuo metu vadinosi „Achemos mokymo centras”, vėliau „Žalioji karta”. Tenais taip pat puoselėjome stiprų ryšį su mokytojais ir net turėdavome ekskursijų į pačią įmonę.


Neseniai pradėjau skaityti Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas”, kurio veiksmas vyksta Jonavoje, aprašoma Jonavos žydų situacija. Nors romane nėra visas dėmesys skiriamas miestui, tačiau man labai įdomu, kaip mūsų kraštas yra suvokiamas literatūroje. Tad dabar, sakyčiau, stiprinu savo ryšį su gimtuoju kraštu.

Tavo geografija Jonavos krašte yra gana plati - esi iš Išorų kaimo, po pamokų laiką leidai Jonavoje, o mokyklą baigei Karmėlavoje. Kaip istorijos studentė – ką galėtum patarti aplankyti šiomis dienomis Jonavos krašto gyventojams, o ką – niekada čia nesilankiusiems asmenims?

Labai sunku išsirinkti. Norėtųsi pasiūlyti ir gamtinių objektų, nes mano tėvai yra miškininkai ir nuo mažens esu visą kraštą išvažinėjusi kiaurai. Tad jonaviečiams, ypač rečiau išlendantiems iš miesto, turbūt parekomenduočiau netoliese vis dar veikiančio poligono esančią Dumsių kopą, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama ir atrodo, kad esi Nidoje. Žmonėms, kurie dar nėra buvę Jonavoje arba nėra jos atradę, manau, kad būtų verta aplankyti Jonavos senamiestį, kuriame stovi žydų namų pastatai. Taip pat miestelyje yra dvi apleistos sinagogos. Labai gaila, kad joms yra skiriama mažai dėmesio. Norėtųsi, kad jos atsigautų ir kad kada nors jose tvyrotų bent truputis kultūrinės dvasios. Tuo pačiu gilinantis į žydiškąją Jonavos istoriją, verta užlipti ir į Jonavos žydų kapines, kurios yra ganėtinai apleistos, per daug neišpuoselėtos, bet jose tvyro tokia mistinė atmosfera. Šalia senamiesčio yra ir klasicistinė Jonavos bažnyčia, turinti požemius, kuriuose irgi yra įdomių išlikusių labai senų objektų. Tiesa, ten reikėtų įeiti su gidu arba zakristijonu.

Tiek šiam interviu, tiek Tavo bakalauro studijų metams Vilniaus universitete einant į pabaigą – kaip apibūdintum šį studijavimo, o kartu juk ir studentavimo laikotarpį? Kuo jis ypatingas?

Manau, kad tai buvo įdomiausi metai mano gyvenime. Buvo ir labai sudėtingų, ir labai džiaugsmingų akimirkų. Tai tikrai savęs pažinimo laikotarpis. Mano integracija į universitetą šiek tiek skiriasi nuo mano kursiokų - negyvenau bendrabutyje, iš karto stengiausi gyventi savarankiškai. Teko gyventi ir vienuolyne, studenčių bendruomenėje, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Bėgant laikui įsitraukiau į pačio universiteto gyvenimą, o įsimintinos istorinės universiteto erdvės mane labai įkvėpė mokytis ir dirbti jose. Studijuodama čia išmokau geriau bendrauti su žmonėmis, atrasti bendrų temų, kuriomis būtų įdomu diskutuoti, anksčiau man tai būdavo sudėtinga. Juk istorija yra labai platus mokslas. Tuo ir džiaugiuosi.

Ačiū už pokalbį.

Taip pat skaitykite: