Daugiau nei šimtmetį minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Dabar švenčiame nepriklausomybę, o tuomet gana greitai buvo suvokta, kad nedarbas – nuolatinis ekonominės tvarkos palydovas, o jo pagrindinė priežastis – žmonės nori dirbti, bet negali rasti darbo.

Sprendimas – jau 1919 m. pradedamos kurti Darbo biržos.

Lietuva tapo nepriklausoma, bet tada buvo uždraustos visos privačios įdarbinimo agentūros, o darbininkai ir darbdaviai privalėjo bendradarbiauti su Darbo birža.

Laikraščių skelbimai žmonių nepasiekė, labdaros organizacijos apie laisvas darbo vietas nepranešdavo, tarpininkavimo kontoros nepadėjo. Reikėjo organizuoti valstybines įdarbinimo tarnybas.

Darbo biržų uždavinys buvo kova su nedarbu, ieškančių ir duodančių darbo registravimas, santykių tarp darbo ieškančio ir jį duodančio reguliavimas.

Nustatyti ir trys pagrindiniai veiklos principai:

• Darbo biržos turėjo stengtis, kad laisvas vietas pirmiausia užpildytų labiausiai nepasiturintys bedarbiai.
• Galėjo mokėti subsidijas.
• Jos galėjo organizuoti viešuosius darbus.

Įstatymas griežtas, o kaip atrodė klientų aptarnavimo procesas?

Darbo ieškantys ir darbdaviai registruoti pagal korteles nuo A iki F. Buvo rašoma informacija apie amžių, išsilavinimą, patirtį.

Kiekvienas darbo ieškantysis turėjo atvykti į Darbo biržą kas tris dienas „patikrinimui“.

Na, o kiekvienos savaitės pabaigoje apyskaitos lapus teritorinės biržos siųsdavo centrinei valdžiai. Svarbiausia, kad būtų informacija apie užregistruotus bedarbius, laisvas darbo vietas, įsidarbinusius, likusius toliau ieškoti darbo. Reikėjo pažymėti ir bedarbio statusą: a) vienagalviai; b) su šeima.

Užimtumo tarnybos parengta inf. pagal epaveldas.lt : „Instrukcija darbo biržų ir jųjų skyrių reikalams vesti“, 1919 m.